A.Ben Bella mirė savo šeimos name sostinėje Alžyre trečiadienį, eidamas 96-uosius. Jis buvo neseniai išrašytas iš ligoninės, kurioje gydėsi nuo kvėpavimo sutrikimų.
Lietui lyjant surengus liūdną ceremonija, jo palaikai palaidoti Alžyro kapinėse „Al Alia“ Kankinių sklype greta kitų kovotojų už nepriklausomybę.
Karininkai nešė medinį karstą, papuoštą gėlėmis, dundant būgnams, visuomenės atstovams per parą atidavus paskutinę pagarbą savo buvusiam vadovui.
Apeigose po penktadienio pamaldų dalyvavo ir dabartinis prezidentas Abdelazizas Bouteflika, Tuniso prezidentas Moncefas Marzouki, Maroko ministras pirmininkas Abdelilah Benkirane ir kiti regiono lyderiai.
„Ne vien tik Alžyrui tenka ši netektis, – kalbėjo M.Marzouki per Alžyro televiziją. – Netektį patyrė ir Didysis Magrebas, bei visas arabų pasaulis. Jis buvo Trečiojo pasaulio simbolis“.
Alžyro nepriklausomybės nuo Prancūzijos didvyris A.Ben Bella buvo prezidentas nuo 1963 iki 1965 metų, kai jį nuvertė jo gynybos ministras, artimas A.Bouteflikos sąjungininkas Houari Boumediene'as.
Per Antrąjį pasaulinį karą, tarnaudamas Prancūzijos armijos kolonijiniame junginyje, jis buvo apdovanotas už vokiečių lėktuvo numušimą virš Prancūzijos Viduržemio jūros uostamiesčio Marselio ir už nuopelnus Monte Kasino mūšyje Italijoje 1944 metais.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Ahmedas Ben Bella |
Po karo A.Ben Bella tapo vienu Specialiosios organizacijos, įsteigtos sukilimui prieš kolonijinę valdžią parengti, lyderių.
Po vieno plėšimo, kuriuo siekta gauti lėšų, jis buvo areštuotas, pabėgo į Kairą, o 1956-aisiais vėl buvo suimtas ir išbuvo kalėjime iki 1962 metų.
To vis šiurpesnio konflikto padariniai privertė Prancūziją suteikti Alžyrui nepriklausomybę 1962 metais ir paleisti A.Ben Bellą, kuris po metų tapo pirmuoju naujos valstybės prezidentu.
Šis charizmatiškas ir populiarus lyderis aktyviai rėmė Neprisijungusiųjų judėjimą – drauge su Kubos Fideliu Castro, Indijos Jawaharlalu Nehru ir Egipto Gamalu Abdel Nasseru.
1965 metų birželį, po mažiau kaip dvejų valdžioje metų, jis buvo nuverstas per karinį pučą, kuriam vadovavo jo buvęs sąjungininkas H.Boumediene'as.
Naujasis režimas skyrė jam namų areštą, iš kurio jis buvo paleistas tik 1980-aisiais. Prancūzų kolonijinės vyriausybė ir jau nepriklausomos šalies valdžią jį laikė os jis kalėjime, kartu paėmus, 24 metus.
1971-aisiais, vis dar namų arešto sąlygomis, jis vedė kairiųjų pažiūrų žurnalistę Zohrą Sellami.
