Per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje aljanso narių lyderiai, generolai ir ekspertai sutartinai kalbėjo apie vienybę, o diskutuodami apie Rusiją kartojo madingą žodžių junginį „Atgrasymas ir dialogas“.
Žinoma, Maskva išties skeptiškai sureagavo į NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pasisakymą, esą „NATO nekelia grėsmės nė vienai šaliai“. Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad aljansas turėtų liautis ieškoti priešų Rusijoje.
Abiem pusėms tai iš dalies yra spektaklis – pasirodymas, kuriame visi žino, ką ir kada sakyti. Taip greičiausiai bus ir trečiadienį, kai susitiks NATO ir Rusijos taryba.
Ir nors NATO dėl suprantamų priežasčių jau imasi veiksmų užtikrinti savo narių rytinėje Europos dalyje saugumą ir atvirai kalba apie „Rusijos iššūkį“, Vakaruose dažnai nesigilinama į tai, kaip į aljansą žvelgiama iš Maskvos.
M.Galeotti manymu, pernelyg dažnai tokie žvilgsniai, kurie šiaip jau būtų naudingi ir pragmatiški, klaidingai prilyginami simpatizavimu V.Putino valdžiai, kuri aneksavo Krymą ir sukurstė karą Donbase.
Kalba apie civilizacinę grėsmę
Rusijoje NATO nuolat vaizduojama kaip karinė grėsmė. Laikraštis „Trud“ rašė, kad susitikimas Varšuvoje buvo „atvirai antirusiškas“, o apie aljanso „planus tolesnei konfrontacijai su Rusija“ skelbė net gerokai nuosaikesnis „Nezavisimaja gazeta“.
Aišku, ši žiniasklaida nėra laisva ir tiesiog kartoja melodiją, griežtai padiktuotą Kremliuje.
Bet ar tai įprasta taktika vaizduoti Rusiją kaip chaotiškame ir priešiškame pasaulyje apsuptą valstybę, kurios stabilumą gali garantuoti tik V.Putino režimas, be kita ko, turintis atmušti Vakarų ekonomines sankcijas?
Iš dalies. Tačiau nemažai Rusijos valdžios pareigūnų iš tiesų nuoširdžiai tiki, kad šaliai tikrai kilusi grėsmė.
Žvelgiant realistiškai, grėsmė ne karinė. Nors į Baltijos šalis ir Lenkiją bus atsiųsti keturi tarptautiniai NATO batalionai, aljansas neturi tokių pajėgų, kurios galėtų rengti puolamąsias operacijas Rusijoje. O pastarųjų, be abejo, ir neplanuoja.
Rusai yra įsitikinę, kad jie tik vejasi Vakarus vystydami hibridinio karo pajėgumus.
Tačiau Vakarai, isterikuodami dėl „Rusijos vykdomo hibridinio karo“, nesugeba pastebėti, kad toks šalių destabilizavimas politinėmis, ekonominėmis ir informacinėmis priemonėmis bent jau rusams atrodo kaip JAV išradimas.
Rusai yra įsitikinę, kad jie tik vejasi Vakarus vystydami hibridinio karo pajėgumus. Maskvoje atvirai svarstoma, kad amerikiečiai, prieš įsiverždami į Afganistaną, sukurstė vietos žmones prieš Talibaną.
Kad „Arabų pavasario“ sukilimai ir spalvotosios revoliucijos posovietinėse šalyse buvo vykdomos iš Amerikos, jei konkrečiau – iš Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) būstinėje Lenglyje. Kad 2011 metų intervencija Libijoje buvo trumpas karinis eksperimentas.
„Be jokios abejonės, CŽA sklandžiai vykdyti perversmus sugeba taip, kaip Maskva – nulemti „Brexit“ ir išpopuliarinti Donaldą Trumpą, – ironiškai pastebi M.Galeotti. – Bet šiuo atveju svarbu ne faktai, o interpretacijos.“
Daug kam Kremliuje atrodo, kad Rusijai keliama civilizacinė grėsmė – ne raketų ir tankų, o vakarietiškos kultūros, ekonominio spaudimo ir politinės skvarbos pavidalu. Rusų akimis, jų šalį siekiama iškastruoti ir užvaldyti.
O kadangi Kremliuje bijoma rusiškos spalvotosios revoliucijos, Maskva įsitaiso apkasuose. Pasak M.Galeotti, pagrindinis Rusijos užsienio politikos variklis yra gynybiškumas.
Nesuvokia, kad aljansas – demokratiškas
Vis dėlto akivaizdu, kad V.Putinas gynybiškumą išreiškia puolamaisiais veiksmais – kaip šuo, kuris išsigandęs urzgia ir gali kąsti.
Nors iš kalbų apie puolamą Rusiją Kijeve, Tbilisyje ar Vilniuje tik juokiamasi, šiuo atžvilgiu kruvinus rusų nuotykius Ukrainoje galima paaiškinti V.Putino bandymu tarsi XIX amžiuje išskaptuoti Rusijos įtakos zonas.
Rusija save laiko Europos dalimi, bet tuo pačiu metu itin įtariai ir net su neapykanta žvelgia į Vakarus.
NATO Kremliui yra praktinė kliūtis tikslams pasiekti. Tačiau M.Galeotti įžvelgia ir psichologinę dimensiją.
„NATO yra klubas, į kurį įžengti Rusijai, valdomai V.Putino, uždrausta visam laikui. NATO ir Rusijos taryba bei kitos panašios struktūros reiškia būtent tai, kad Rusija visada liks autsaiderė“, – rašo analitikas.
Tad susiformavęs savotiškas prieštaravimas. Rusija save laiko Europos dalimi, bet tuo pačiu metu itin įtariai ir net su neapykanta žvelgia į Vakarus.
M.Galeotti kalba apie poimperines pagirias: esą būtent dėl jų Maskva bando statyti „savo NATO“ ir „savo Europos Sąjungą“ – tai ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, ir Eurazijos ekonominė sąjunga.
Visi šie projektai nėra sėkmingi, nes Kremliuje nesugebama pripažinti, kad NATO yra ne, kaip rašė vyriausybinis laikraštis „Rossijskaja gazeta“, tiesiog „Varšuvos paktas 2.0“, o savanoriškai sąjungą sudariusių valstybių asociacija.
„Rusijai tenka gyventi šalia klubo (NATO, – red.), kurio veiklos ir vertybių V.Putinas negali pakęsti, bet į kurį įstoti taip desperatiškai siekia Rusijos kaimynės“, – pastebi M.Galeotti.
NATO ir bijoma, ir pavydima
Todėl nenuostabu, kad Kremlius kartu ir bijo, ir yra suglumintas, ir pavydi. Bijo, nes NATO įkūnija Vakarų stiprybes – moralines, politines, karines ir ekonomines.
Yra suglumintas, nes iš NATO šalių dažnai siunčiamos skirtingos žinutės. Antai Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis sako, kad „pasaulis Rusijai siūlo viską, ką tik gali, bet tai nieko nekeičia“, o Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as apie Maskvą kalba kaip apie „partnerę, kuri gali kartais panaudoti jėgą“.
Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as apie Maskvą kalba kaip apie „partnerę, kuri gali kartais panaudoti jėgą“.
Kaip tai suprasti? Kad kariniai veiksmai, kurie ir kelia didžiausią susirūpinimą Lenkijai ir kitoms šalims, gali būti naudingi? Kadangi Kremlius nesuvokia, kad NATO yra demokratinių šalių aljansas, tokie kontrastingi pasisakymai rusams skamba kaip nesąmonė.
O pavydima NATO daug ko – nuo žvilgančios naujos ginkluotės ir ekonominės galios, leidžiančios ją įsigyti, iki kultūrinio Vakarų tapatybės sargybinio simbolio.
„Nieko nuostabaus, kad Rusijos propagandos siužetuose NATO yra pagrindinis baubas. Nėra didesnio kartėlio už tą, kokį jaučia atstumtas gerbėjas“, – teigia M.Galeotti.
