Nerimauja dėl to ir patys britai. Tiesa, dėl mokymosi kokybės šios šalies mokyklose laužo galvas ne visi anglai, o tik tie, kurie nori, kad jų vaikai kažko gyvenime pasiektų.
Britanija yra ta šalis, kurioje galimybės neribotos, jei tik šeima turi du dalykus: noro ir pinigų. Su pirmuoju reikalavimu susidoroti nesunku, o štai antrasis – kiek sudėtingesnis.
Valdiškos mokyklos, kurios kenčia nuo margaspalvių bei įvairiakalbių imigrantų vaikų, britų tėvelius nelabai vilioja leisti ten mokytis savo mažuosius. Nebent tie tėveliai net ir nežino, ko toje mokykloje jų vaikai bus mokomi.
Tokia jau ta britiška mokymosi sistema – nepervargti. Mokytis reikia žaismingai. Jokių namų darbų, jokios prievartos „kalti“ nepatinkančius dalykus.Privačios mokymosi įstaigos konkuruoja tarpusavyje ir stengiasi pritraukti kuo daugiau vaikų bei jų tėvų pinigų. Ir tai nėra blogai, nes privati mokykla gali duoti vaikui tai, ko nepasiūlys jokia valstybinė. Privačioje mokykloje už didelius arba kartais už labai didelius pinigus vaikai gali išmokti to, ko lietuviškoje mokykloje jie mokomi už dyką.
Juokinga? Ne. Tokia jau ta britiška mokymosi sistema – nepervargti. Mokytis reikia žaismingai. Jokių namų darbų, jokios prievartos „kalti“ nepatinkančius dalykus. Gal dėl to britų vaikai taip laukia rugsėjo, kada ir vėl galės eiti į mylimą mokyklą bei susitikti su draugais. Lietuviai – priešingai: išgirdęs žodį „mokykla“ nusipurto ne vienas vaikas.
Teko girdėti kritiškų kalbų, neva lietuvių, lenkų, latvių vaikai Britanijoje per pamokas neturi ką veikti. Ne dėl to, kad tinkamai nemokėtų kalbos ir dėl nesusikalbėjimo „šaudytų varnas“. Dėl to, kad mūsų penktokas ar šeštokas britiškoje valstybinėje mokykloje turi tenkintis programa, kurią jis regėjo prieš kelerius metus būdamas kokioje ketvirtoje klasėje.
Tuomet tėvai burnoja ir pyksta, kad jų vaikas kvailėja, ir vadina angliškas mokyklas šlamštu. Tiesa ta, kad valdiškos mokyklos tikrai moko tik pagrindinių dalykų ir apie jokį platesnį išsilavinimą negali būti nė kalbos. Tačiau tie patys lietuviai, kurie dėl noro ar pinigų stokos leidžia vaikus būtent į tokią mokyklą, neturėtų piktintis, nes tokia jau ta britiška išsilavinimo sistema.
Neseniai spaudoje buvo kilusios diskusijos dėl to, jog Jungtinė Karalystė turi peržiūrėti savo švietimo programas ir kai ką jose keisti. Šioje šalyje vaikai į mokyklas pradeda eiti sulaukę vos ketverių.
Dar švepluodami vaikučiai jau turi mokėti daugybę dalykų, kas paprastam lietuviui, burnojančiam dėl britiškos mokyklos nesugebėjimo duoti jo vaikui viso, ko geriausio, būtų sunkiai įsivaizduojama.
Štai, pavyzdžiui, keli Britanijos švietimo sistemos reikalavimai, ką privalo mokėti ketverių metų pyplys Britanijoje: „sulaukę ketverių metų vaikai privalo mokėti rašyti pilnais sakiniais ir dėlioti skyrybos ženklus. (...) Taip pat vaikai turi mokėti skaičiuoti ir spręsti loginius uždavinius; taisyklingai kalbėti ir vartoti gramatinius laikus; skirti, kas kalboje yra teisinga, o kas ne; mokėti naudotis kompiuteriu; mokėti gražiai elgtis viešumoje ir suprasti, kad žmonės būna skirtingi priklausomai nuo savo rasės, religijos, kultūrinio bagažo bei požiūrio į gyvenimą“.
Šioje šalyje vaikai į mokyklas pradeda eiti sulaukę vos ketverių. Tokių reikalavimų mokyklas pradedantiems lankyti keturmečiams yra net 69. Kodėl tuomet lietuviai ir kiti emigrantai skundžiasi, kad jų vaikams mokyklose nėra ką veikti?
Priežastis paprasta ir jau minėta anksčiau – paprastų neturtingų arba neišsilavinusių tėvų vaikai eina į valstybines mokyklas, kuriose mokymosi programa nėra labai griežta ir anksčiau minėtų reikalavimų niekas nesilaiko. Išmokomi mažieji rašyti, skaityti bei skaičiuoti, o visa kita – tėvų, būrelių bei privačių korepetitorių reikalas.
Jei tėvai nori, kad jų atžala kada nors gautų universiteto diplomą, turi ne tik pradėti kaupti pinigus būsimoms studijoms, bet ir pasirūpinti, kad vaiko galvelėje tilptų ne tik dalykai, būtini išgyvenimui: kaip kad gebėjimas susiskaičiuoti pinigus ar žinoti, jog Britanija yra sala.
Dėl šios priežasties dauguma į priekį žvelgiančių tėvų moko savo vaikus papildomai. Ir toji „mamos mokykla“ nieko nekainuoja. Nebent geresnį išsilavinimą ateityje bei skalsesnę būsimąją savo vaiko algą.
Dar nė vienas pasaulinio lygio mokslininkas neišaugo be tėvų, mokytojų ar globėjų pagalbos ir paramos. Kaip mėgsta sakyti britai: „Talentas – tai 99 procentai išlieto prakaito ir 1 procentas gabumų“.
Taigi gal nėra vien tik mokyklos kaltos, jei vaikai, šį kartą pagal lietuvišką patarlę „eina šunims šėko pjauti...“.
