Išaušus rytui ir pasklidus naujienoms iš Vatikano, gatvių šlavėjas Javieras Languenari (Chavjeras Langenaris) nuo neoklasicistinio pastato, kuriame kadaise arkivyskupu dirbo Jorge Bergoglio (Chorchė Bergoljas), dar toli gražu netapęs viso pasaulio Romos katalikų bendruomenės vadovu, šlavinėjo lapus.
„Mes, argentiniečiai, esame našlaičiai, – apgailestaudamas purtė galvą 53 metų vyras. – Jis ištvėrė tiek, kiek galėjo.“
88-erių vyro mirtis nebuvo staigmena. Anksčiau šiemet jis 38 dienas praleido ligoninėje, sirgdamas sunkiu plaučių uždegimu, ir atrodė nusilpęs, kai Velykų sekmadienį pasirodė viešumoje.
Tačiau pirmojo popiežiaus iš Lotynų Amerikos – ir pirmojo ne europiečio per daugiau nei tūkstantmetį – mirtis vis tiek buvo skaudi.
Prie katedros durų sėdėjo 78 metų moteris, kuri laikė plastikinį dubenėlį prašydama išmaldos ir be paliovos verkė.
Kiti tyliai gedėdami degino žvakes.
Daugeliui nuolatinės krizės kamuojamos Argentinos gyventojų Pranciškaus noras ginti vargšus, mesti iššūkį vyriausybėms ir mėgautis viskuo – nuo tango iki futbolo – padarė jį ne tik religiniu vadovu, bet ir nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu.
Graciela Vilamia (Grasiela Vilamija) prisiminė, kad matė, kaip popiežius priimdavo verkiančias motinas tų, kurie dingo per ilgą ir kruviną Argentinos diktatūrą.
„Pažinojau jį jau 30 metų, – sakė ji.
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Pranciškus dažnai ginčijosi su dabartiniu Argentinos prezidentu libertaru Javieru Milei (Chavjeru Milėjumi).
Tačiau pirmadienį buvo jaučiama reta politinė vienybė šioje vis dar giliai poliarizuotoje šalyje.
„Pranciškaus žinia visuomet buvo, kad mes turime vienytis, atsigręžti į tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos“, – sakė 41 metų teisininkas Agustinas Hartridge'as (Agustinas Hartridžas).
„Ta žvakė, kurią uždegiau, yra duoklė viskam, ko jis mus mokė“, – teigė jis.
J. Milei taip pat pripažino, kad jo politiniai nesutarimai su pontifiku „šiandien atrodo menki“, o jis ruošiasi paskelbti septynių dienų nacionalinį gedulą.
