Nelengvus laikus primena liūdna šiandieninė pasaulinės naftos rinkos situacija. Dar liepą 150 dolerių už barelį kainavusi nafta atpigo iki 50 dolerių. Panašu, jog tai verčia nerimauti ir Rusijos politinį elitą.
Gyventojų pasitikėjimą rusų politikai sugeba pelnyti išlaikydami augančius gyvenimo standartus. Šio augimo kaštai padengiami ne skatinant politikos efektyvumą ir skaidrumą, bet kaupiant milijardus iš eksportuojamų dujų bei naftos. Kai pajamos iš energetinių išteklių sumažėja trigubai, žmonėms kyla klausimas, ką tokiomis sąlygomis valdžia gali padaryti.
Lengvi pinigai iš naftos ir dujų eksporto leido Rusijos politiniam elitui nesunkiai pelnyti biurokratinio aparato lojalumą, papirkti sąjungininkus ir išgąsdinti savo oponentus.
Nors kritusios naftos kainos nebūtinai reiškia, jog Rusija neišvengiamai atsidurs ant politinės suirutės slenksčio, visgi jau esama ženklų, liudijančių apie sistemos nestabilumą.
Viešojoje erdvėje šalies regionų lyderiai atvirai konfliktuoja su Maskvos valdžia, atsiranda problemų santykiuose su stambiaisiais verslininkais, todėl Kremliui neišvengiamai prireikė sustiprinti savo pozicijas – pakeisti konstituciją, kuri įtvirtintų ilgesnes prezidento ir parlamento kadencijas.
Hudson instituto darbuotojas Davidas Satteris sako, kad Rusijos politinė santvarka turi potencialo tapti sunkiai valdoma. Piliečių ir interesų grupių lojalumas sistemai daugiausiai grindžiamas finansiniais ryšiais, bet ne vertybėmis pagrįsta ištikimybe valstybei.
Nors kritusios naftos kainos nebūtinai reiškia, jog Rusija neišvengiamai atsidurs ant politinės suirutės slenksčio, visgi jau esama ženklų, liudijančių apie sistemos nestabilumą.
Apie ekonominius neramumus Rusijoje byloja stambiausių pramoninkų problemos: sunkiosios technikos gamintojas „KamAZ“ bei automobilius gaminanti bendrovė „GAZ“ radikaliai mažina gamybos apimtis.
Ekonominį dugną Rusijoje padėtų atitolinti sukaupti valstybiniai rezervai. Šalies užsienio valiutos santaupos siekia 450 mlrd. dolerių, o dviejų stabilizacijos fondų vertė – beveik 200 mlrd. dolerių.
Tai kuriam laikui stabilizuotų situaciją, tačiau Kremliaus pamatus judina ne tik finansinio sektoriaus neramumai. Jau pasirodo pirmieji ženklai, pranašaujantys kylantį naftos gavybos kompanijų pasipriešinimą centrinei valdžiai. Iš pastarosios gavybos bendrovės reikalauja ekonominių protekcijų, grasindamos, kad priešingu atveju, nutrauks naftos gavybą.
Wellesley koledžo garbės profesorius Marshallas Goldmanas sako, jog daugiausiai naftos išgaunantys Rusijos regionai gali pradėti priešintis tokiai situacijai, kai didžioji dalis pajamų iš prekybos nafta atitenka centrinei valdžiai, o ne tiesiogiai pačiam regionui. Kremlius, suprantama, yra suinteresuotas palaikyti senąją tvarką.
D. Satteris įsitikinęs, jog norėdamas nusimesti visą atsakomybę dėl ekonominės krizės, Kremlius ieškos užsienio priešų, kurie neva kalti dėl pasaulinės ekonomikos nuosmukio.
Nors ekonominiai sunkumai atveria kelius į pokyčius, ekspertai įsitikinę, kad Rusijos valdžia ir piliečiai nebūtinai keisis į gerąją pusę. Esminius pokyčius trukdys įgyvendinti silpna ir slopinama politinė opozicija bei pilietinis pasyvumas.
