Iš Zaporižios kilęs Serhijus Skotarenka prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą dirbo užsienyje, bet 2022 m. pabaigoje grįžo į tėvynę ir tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 53-iosios atskirosios mechanizuotosios brigados kariu. 2023 metų kovą S.Skotarenka buvo išsiųstas į misiją Donecko srityje, o balandžio 10 d-ąją jo žmonai Ijai Raševskai buvo pranešta, kad karys dingo be žinios. Vėliau ji sužinojo, kad jos vyras pateko į nelaisvę ir yra laikomas Čečėnijoje.
Kiek Ukrainos kariškių yra nelaisvėje Čečėnijos teritorijoje? Kur jie laikomi ir kokios būklės? Su kokiais sunkumais susiduria iš nelaisvės Čečėnijoje grįžtantys Ukrainos kariai – aiškinosi „Laisvės radijo“ Ukrainos tarnybos projektas „Azovo krašto žinios“.
Pasak Ijos Raševskos, jos vyras Serhijus Skotarenka buvo laikomas dingusiu be žinios. Apie tai, kad jis gyvas, moteriai pranešė iš iš nelaisvės grįžę kariškiai.
„Tai buvo vaikinai, kurie buvo išlaisvinti 2023 metais. Vieno iš išlaisvintųjų žmona man pranešė, kad jos sutuoktinis matė mano vyrą Čečėnijoje. Taip sužinojau, kad mano vyras yra gyvas ir nelaisvėje. Mano vyras dingo kartu su kitu vaikinu, kurio niekas neieškojo, nes jis neturi giminaičių. Moteris man pasakė, kad šis vaikinas taip pat yra nelaisvėje Čečėnijoje. 2023 metų birželio 11-ąją įvyko dar vienas apsikeitimas belaisviais, tada iš Čečėnijos buvo grąžintas mano vyro kovos draugas Vjačeslavas Kliušnikovas. Jis man papasakojo, kad jie buvo paimti į nelaisvę „DNR“, o paskui atsidūrė Čečėnijoje“, – pasakoja pašnekovė.
Per visą nelaisvėje praleistą laiką su vyru jai pavyko pasikalbėti tik kartą. Jis jai paskambino 2023-ųjų rugpjūtį. Apie jo nelaisvės sąlygas ir sveikatos būklę beveik nieko nežinoma, sako Ija Raševska.
„Rugpjūtį paskambino mano vyras, kalbėjomės tris minutes. Pokalbis vyko vaizdo ryšiu. Ant jo kaktos pastebėjau auglį, nežinau, ar jis buvo gerybinis, ar piktybinis. Jis paklausė, kaip mums su vaikais sekasi, taip pat paprašė padėti jiems grįžti namo, sakydamas, kad visa viltis dedama į mus.
Tuo metu, kai jo kolega buvo paleistas, jie buvo Čečėnijos Respublikoje, Grozne. Juos laikė rūsyje, maitindavo greitai paruošiamais makaronais, jie turėjo techninio vandens ir duonos – iš esmės buvo įmanoma išgyventi. Mano vyras atrodė labai blogai, jis neteko daug svorio“, – pasakoja moteris.
Nelaisvėje esančio ukrainiečių kario žmona žurnalistams tvirtina, kad, artimųjų skaičiavimais, Čečėnijoje laikoma daugiau kaip šimtas ukrainiečių karo belaisvių.
„Ten yra vaikinų, kurie buvo sužeisti, jie jau tapo invalidais. Yra tokių, kurie dvejus metus nematė savo vaikų, o kai kurie jų iš viso nematė. Kol mano vyras laikomas nelaisvėje, numirė jo motina. Panašių atvejų yra daugybė – daugelis taip ir nesulaukė savo artimųjų grįžtant namo. Raudonasis Kryžius mums atsako, kad jiems draudžiama lankytis Čečėnijoje. Tai reiškia, kad jie niekada ten nėra buvę. Kreipėmės į Koordinacinį štabą, į Lubinecą (Dmytro Lubinecas, Ukrainos Aukščiausiosios Rados žmogaus teisių įgaliotinis – red. past.), į deputatus, į Ukrainos saugumo tarnybą – visur, kur tik galėjome. Padėkite mums sugrąžinti mūsų artimuosius namo! Jie taip pat stovėjo fronto linijoje, su automatais rankose, ir jie taip pat nori grįžti. Dveji metai – tai labai daug laiko. Nelaisvė žudo“, – skundžiasi moteris.
„Vaizdo įraše atpažinau savo sūnų“
Serhijus Morozas – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 10-osios atskirosios kalnų šturmo brigados „Edelveis“ karys. 2023-ųjų kovą jo artimieji gavo pranešimą, kad jis dingo be žinios Bachmuto kryptyje Donecko srityje. Vėliau jie sužinojo, kad jis yra nelaisvėje Čečėnijoje, pasakoja kariškio motina Ala Demjanec.
„Mums atsiuntė vaizdo įrašą su „kadyrovcais“, kuriame atpažinome savo sūnų. O paskui, 2023-iųjų birželį, buvo išlaisvinti vaikinai, kurie mums pasakė, kur yra Serhijus. Koordinaciniame štabe, jo asmeninėje byloje, iš pradžių buvo parašyta „Nelaisvė“, o paskui atsirado prierašas – „Nelaisvė. Groznas“, – kalba moteris.
Kokios būklės karys yra dabar, artimieji nežino. Į nelaisvę jis pateko jau sužeistas. Per visą šį laiką nebuvo nė vienos galimybės su juo susisiekti, pridūrė Serhijaus Morozo motina.
„Kai jis buvo nelaisvėje kažkur Rusijoje, prieš čečėnams jį pasiimant, jis turėjo durtinę žaizdą petyje. Vaikinai man daug nepasakojo, kas ten per žaizda, tik sakė, kad, atrodo, viskas tvarkoje, o aš šiuo metu nežinau, kokios būklės jis yra ir kas su jo ranka. Mano jaunesnysis sūnus žuvo, o vyresnysis – aš labai noriu, kad jį sugrąžintų. Jau nebežinau, kur kreiptis, ką daryti. Tiesiog prašau, kad man bent kaip nors padėtų, išlaisvintų mano sūnų ir grąžintų jį namo“, – nesulaikydama ašarų sako Ala.
Gyvasis skydas
Čečėnijos kariškiai nelaisvėje esančius ukrainiečių kovotojus perka iš įvairių Rusijos dalinių, gabena juos į Grozną, o paskui iškeičia į savo karius – šiuos faktus pernai pranešė Ukrainos elgesio su karo belaisviais koordinacinio štabo atstovas Petro Jacenka.
Tikslus į Čečėniją išvežtų ukrainiečių karo belaisvių skaičius tuomet nebuvo nurodytas. Taip pat nežinoma, ar tokie „pardavimai“ tęsiasi ir dabar ir kaip plačiai ši praktika paplitusi. Rusijos gynybos ministerija ir Čečėnijos vadovybė situacijos nekomentavo.
Tačiau Čečėnijos vadovas R.Kadyrovas paskelbė apie planus panaudoti ukrainiečių karo belaisvius kaip gyvuosius skydus, grasindamas juos užkelti ant strategiškai svarbių objektų stogų. Tai įvyko po to, kai praėjusių metų gruodžio 4-ąją Čečėniją antrą kartą nuo karo pradžios atakavo bepilotis orlaivis. Oficialioje Rusijos gynybos ministerijos ataskaitoje apie šią ataką neužsimenama, tačiau R.Kadyrovas ją patvirtino ir pranešė apie nukentėjusius žmones.
Atsakydamas į „Azovo krašto žinių“ užklausą, Elgesio su karo belaisviais koordinacinis štabas pranešė, kad šiuo metu žinoma apie daugiau kaip 150 Ukrainos kariškių, kurie gali būti laikomi nelaisvėje Čečėnijos teritorijoje. Iš jų 36 turi „ieškomo asmens“ statusą, tačiau yra didelė tikimybė, kad jie yra būtent Grozne.
Duomenys apie likusius yra patvirtinti iš įvairių šaltinių. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas nepateikia jokių patvirtinimų apie Čečėnijos teritorijoje nelaisvėje laikomus ukrainiečius. Be to, Koordinaciniam štabui nėra žinoma apie šios humanitarinės organizacijos apsilankymų pas ukrainiečių karo belaisvius šiame regione faktus.
„Paprastai Ukrainos gynybos pajėgų kariai patenka į nelaisvę įvairiose fronto vietose, tačiau vėliau jie gali būti perkelti į sulaikymo vietas Čečėnijos teritorijoje. Vietos valdžia belaisvius, be kita ko, naudoja kaip gyvuosius skydus kariniuose objektuose, taip pat kaip svertą reikalaujant panaikinti sankcijas Kadyrovų šeimos atstovams“, – teigia Koordinacinis štabas.
Naudoti karo belaisvius kaip gyvuosius skydus aiškiai draudžia 1929 m. Ženevos konvencija, kurioje reglamentuojamas elgesys su karo belaisviais.
Be to, tarnybos teigimu, Čečėnijos valdžia nėra atsiuntusi jokių oficialių pasiūlymų dėl mainų. Ukraina perduoda visą informaciją apie belaisvius Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui, tačiau Raudonasis Kryžius negali vykdyti savo veiklos Čečėnijos teritorijoje.
Rūsiai be langų
Remiantis iš nelaisvės paleistų kariškių liudijimais, kalinimo sistema Čečėnijoje šiek tiek skiriasi nuo likusios Rusijos dalies ir okupuotų Ukrainos teritorijų, pasakoja „Žiniasklaidos iniciatyvos už žmogaus teises“ (ŽIŽT) dokumentatorė ir žurnalistė Marija Klymyk.
„Kai jie buvo pervežti į Čečėnijos teritoriją, į Grozną, nebuvo jokios standartinės „priėmimo“ procedūros, kuri vyksta Rusijos kalėjimuose ir kolonijose, į kurias atvežami ukrainiečių karo belaisviai. Vaikinai buvo laikomi ne tose vietose, kur Rusijos teritorijoje laikomi karo belaisviai, jie buvo laikomi specialiai kalinimui įrengtuose rūsiuose. Kai kurie įtaria, kad tai buvo policijos skyriai“, – sako ji.
Rūsiuose buvo įrengtos grotos, o miegamosios vietos buvo paprastos buitinės lentynos – patalpose nebuvo langų ir buvo gana tamsu, tęsia žmogaus teisių gynėja. Pasak ŽIŽT apklaustų asmenų, požiūris į kalinius apskritai buvo gana lojalus: „Čečėnų sargybiniai su jais elgėsi gana normaliai. Nebuvo jokių istorijų su visą parą trunkančiu Rusijos himno ar atsiprašymo dainų mokymusi atmintinai ir giedojimu, nebuvo jokios galingos propagandos“.
Požiūris į ukrainiečių karo belaisvius paprastai pasikeisdavo tik tada, kai į jų laikymo vietas atvykdavo rusų prižiūrėtojai, pastebi žurnalistė.
„Būdavo atvejų, kai iš ministerijos, iš karo policijos atvykdavo Rusijos atstovai. Kai jie negaudavo atsakymų į kai kuriuos klausimus arba jiems kas nors nepatikdavo, prasidėdavo mušimai. Tai nebuvo masinė procedūra. Jie tikrindavo dokumentus, ieškodavo konkrečių žmonių. Jei jiems kas nors nepatikdavo, pavyzdžiui, nuotraukos, jie pradėdavo mušti“, – pasakoja M.Klymyk.
Karo lauko mainai
Pasak žmogaus teisių gynėjos, yra įvairių istorijų apie tai, kaip ukrainiečiai pateko į „Rosgvardijos“ čečėnų padalinio „Achmat“ nelaisvę. Dažnai, anot jos, šiuos atvejus lydi žiaurumas.
„Buvo ir sušaudymų mūšio lauke, buvo atvejų, kai iš didelės grupės buvo paimti į nelaisvę tik tie, kurie turėjo tam tikrų specialybių, pavyzdžiui, žvalgai, ryšininkai, kurie galėjo ką nors papasakoti. Visi kiti: kareiviai, eiliniai – buvo neįdomūs, todėl juos tiesiog sunaikindavo mūšio lauke. Tie, kurie buvo sunkiai sužeisti ir neturėjo jokios vertės juos paėmusiems į nelaisvę, buvo paliekami mirti lauke arba sušaudomi. Tačiau tiems, kurie buvo paimti į nelaisvę sužeisti ir po to perkelti į Grozną, buvo suteikta medicininė priežiūra. Kai kurie net buvo gabenami į ligonines, kur jiems buvo atlikta išsami medicininė apžiūra“, – sakė M.Klymyk.
Kai kurie ukrainiečių kariškiai neoficialiai buvo iškeisti į čečėnų kariškius per vadinamuosius „karo lauko mainus“, pridūrė M.Klymyk.
„Tokie karo lauko mainai vykdavo būtent tarp Ukrainos ir Čečėnijos pusių. Tai reiškia, kad ukrainiečių karo belaisviai buvo keičiami į čečėnų karo belaisvius. Buvo atvejų, kai tie, kurie buvo paimti mainams, būdavo atgabenami į Rusiją, o ten už mainus jau buvo atsakinga Rusijos pusė. Čečėnai veikė tik kaip prižiūrėtojai, jie atlikdavo savo užduotį – prie savęs laikė tam tikrą skaičių karo belaisvių. O kai ateidavo laikas, jie tiesiog perduodavo šiuos karo belaisvius Rusijai“, – pažymėjo ji.
Tik su R.Kadyrovo leidimu
Čečėnijos žmogaus teisių aktyvistas ir teisininkas Abubakaras Jangulbajevas „Azovo krašto žinioms“ sakė, kad Čečėnijos vadovas R.Kadyrovas gali būti asmeniškai suinteresuotas susigrąžinti kuo daugiau savo kovotojų.
Būtent todėl dalis Ukrainos karių ir toliau laikomi Čečėnijos teritorijoje. Be to, gali būti schemų, kaip iš Rusijos dalinių galima nusipirkti ukrainiečių karo belaisvių, sakė žmogaus teisių gynėjas.
„Apie šias schemas kalbama dar nuo 2022 m. rudens. Nepaisant to, kad čečėnai yra Rusijos saugumo pajėgų dalis, jie turi savų interesų. Svarbiausia – per mainų sąrašus atgauti daugiau saviškių, nes Kadyrovui tokiu būdu reikia stiprinti savo autoritetą prieš savo vyrus, kuriuos jis nuolat ragina eiti į karą. Galima sakyti, kad tai yra jo viešųjų ryšių kampanija. Man asmeniškai keista, kaip šie kaliniai apskritai pateko į Kadyrovo, kuris neturi nieko bendra su Gynybos ministerija, rankas. Juk tai turėtų vykti bendraujant Rusijos ir Ukrainos gynybos ministerijoms. Formaliai Kadyrovas apskritai neturėtų dalyvauti šiame procese“, – sakė jis.
Sprendimai dėl Čečėnijoje laikomų Ukrainos kariškių mainų bus priimami tik gavus R.Kadyrovo leidimą, pridūrė teisininkas.
„Kadyrovo pusė tikriausiai nori pasiekti tam tikrą mainų proporcingumą, jie turi tam tikrą žmogaus gyvybės kainodarą, pagrįstą karo belaisvių ekvivalentu. Apskritai Kadyrovo karo belaisvių bankas yra ribotas, jis pirmiausia naudojamas viešųjų ryšių tikslais. Tikrieji mainai vyksta tik tada, kai to reikia pačiam Kadyrovui, ir tik su jo tiesioginiu leidimu“, – sakė A.Jangulbajevas.
2024 m. pradžioje R.Kadyrovas pasiūlė atiduoti ukrainiečių karo belaisvių mainais už JAV sankcijų jo šeimai panaikinimą.
Ši žinia papiktino net Rusijos karo tinklaraštininkus – Čečėnijos vadovas buvo apkaltintas prekyba „gyvomis prekėmis“. Vėliau jis savo pareiškimą pavadino „trolinimu“, tačiau portalo kavkazr.com kalbinti politologai įsitikinę, kad iš pradžių pasiūlymas buvo rimtas, o tai reiškia, kad Vakarų sankcijos Rusijos elitą tikrai veikia.
Per karą Ukrainoje į nelaisvę patekę R.Kadyrovo kariai mainų sulaukia daug greičiau nei kitų Rusijos armijos dalinių kariškiai. Tai pareiškė ukrainiečių „Telegram“ kanalo „Ieškok savų“ autorius Volodymyras Zolkinas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pusėje kovojančio kartvelų legiono vadas Mamuka Mamulašvilis.
