Savaitės viduryje pasirodę D.Trumpo komentarai neabejotinai paskatino spekuliacijų šiuo klausimu antplūdį. „Jei norite žinoti tiesą, Putinas mums pateikia daug nesąmonių“, – sakė D.Trumpas, rodydamas, kad pagaliau suprato, jog Rusijos „gerasis vaikinas“ su juo žaidžia – ir dabar jis ketina būti griežtas.
„D.Trumpas suprato, kad problema yra Putinas“, – užtikrintai pareiškė buvęs JAV pasiuntinys Ukrainoje Billas Tayloras. „Taigi prezidentas D.Trumpas turi daryti spaudimą V.Putinui, o tai jis gali padaryti“, – pastebėjo buvęs JAV ambasadorius. Ir jis neklysta, tvirtina portalo „Politico“ nuomonių redaktorius ir užsienio naujienų apžvalgininkas Jamie Dettmeris.
Šią savaitę D.Trumpas ne tik išreiškė savo susierzinimą V.Putinu, bet ir pažadėjo atnaujinti itin svarbios gynybinės amunicijos tiekimą Ukrainai, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Pentagonas paskelbė ketinantis atlikti inventorizaciją. „Nusiųsime jiems dar šiek tiek mūsų turimų ginklų. Jie turi sugebėti apsiginti, – sakė D.Trumpas, šalia jo stovint JAV ir Izraelio pareigūnams. – Dabar jie labai smarkiai nukentėjo.“
Tačiau ar D.Trumpas iš tikrųjų darys tokį spaudimą, kuris galėtų priversti V.Putiną susimąstyti, klausia „Politico“ redaktorius. Tai lieka neaišku – su D.Trumpu niekada nežinai. Ir tai yra dalis problemos, sako jis.
D.Trumpo staigūs politikos ir tono pokyčiai, atšaukti sprendimai, pratęsti terminai ir ultimatumai bei grasinimai viską sugriauti, jo diplomatija gali veikti nekilnojamojo turto verslo sandorius Niujorke. Tačiau tai yra aukščiausioji lyga, ir V.Putinas gali lengvai padaryti tai, ką jau yra daręs anksčiau, t.y. tiesiog palaukti, kol viskas susitvarkys, pastebi „Politico“.
Šios savaitės D.Trumpo veiksmai Kremliui nepadarė didelės įtakos. Rusijos atsakas buvo karingas, ji pasiekė dar vieną rekordą ir naktį iš antradienio į trečiadienį į Ukrainą nukreipė 728 bepiločius orlaivius. Kyjivo ir kitų didžiųjų miestų 10 provincijų gyventojai buvo priversti naktį praleisti priešlėktuvinėse slėptuvėse, įskaitant metro stotis.
Taikydami naują taktiką, kuria, kaip spėjama, rusai bandė suklaidinti oro erdvės gynybą, kai dalis dronų net praskrido pro Ukrainos sostinę, kad paskui pakeistų kursą ir grįžtų į Kyjivą. Tačiau Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas tik pabrėžė, kad Maskva nesibaimina D.Trumpo grasinimų: „Mes tai priimame gana ramiai“, – sakė jis žurnalistams savaitės viduryje ir pridūrė, kad „Trumpas apskritai linkęs naudoti gana griežtą stilių ir išsireiškimus“.
Vis dažnesni bepiločių orlaivių ir balistinių raketų išpuoliai rodo, kad būtina taikyti galingas sankcijas visiems pagrindiniams pajamų šaltiniams, padedantiems finansuoti karą, įskaitant sankcijas tiems, kurie perka rusišką naftą, šią savaitę „Telegram“ pareiškė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. O D.Trumpo pareiškimas, kad jis dabar svarsto galimybę paremti teisės aktus, pagal kuriuos Rusijai būtų įvestos griežtesnės sankcijos, įskaitant 500 proc. muitus šalims, perkančioms rusišką naftą, dujas, uraną ir kitus svarbius eksporto produktus, neabejotinai buvo muzika jo ausims, pastebi apžvalgininkas.
Įstatymas dėl sankcijų svarbus vienu aspektu
D.Trumpui tereikia pasakyti žodį, ir tas teisės aktas bus lengvai priimtas. Įstatymo projektas jau turi daugiau kaip 80 bendrapareiškėjų 100 vietų parlamento rūmuose. O pasak respublikonų užsienio politikos eksperto, kuris paprašė likti anonimu, kad galėtų laisvai kalbėti, jo skaičiavimais, 95 senatoriai balsuos už – nors, pasak jo, mažai tikėtina, kad įstatymo projektas bus priimtas iki rugpjūčio mėnesio pertraukos.
Vis dėlto, užsienio politikos ekspertas pažymėjo, kad tai nepadidintų D.Trumpo jau turimų galių: „Įstatymo projektas yra svarbus tik simboliškai. Jei jis nebus labai reikšmingai pakeistas, jis iš tikrųjų nieko neįpareigos, nes suteikia prezidentui teisę nustatyti, ar Rusija derasi sąžiningai. Jis pats sprendžia, taikyti sankcijas ar ne, o jis jau turi galimybę nustatyti, kad rusai derasi ne iš geros valios, ir pagal JAV teisę turi teisę vis tiek taikyti daugiau sankcijų“, – sakė jis.
Kyjivas niekada netikėjo, kad D.Trumpas – ar kas nors kitas – gali užtikrinti palankų taikos susitarimą. Vietoj to Ukrainos pareigūnai ilgai dėjo viltis į tai, kad JAV prezidentas bus vis labiau susierzinęs dėl nepaklusnaus Rusijos prezidento ir D.Trumpas ims juos remti tiesiogiai ir iš esmės. Jie netiki, kad V.Putinas sutiks su kuo nors, išskyrus absoliučią Ukrainos kapituliaciją, nebent būtų priverstas tai padaryti karinėmis priemonėmis.
Kita vertus, D.Trumpas, atrodo, mano, kad gali įkalbėti V.Putiną pasiekti teisingą susitarimą grasindamas pradėti nevaržomą ekonominį karą. Apie tai jis kalbėjo dar sausio mėnesį, paskelbęs socialiniame tinkle „Truth Social“: „Galime tai padaryti lengvuoju arba sunkiuoju būdu – ir lengvasis būdas visada yra geresnis“, sake jis tiesiogiai kreipdamasis į V.Putiną. JAV prezidentas taip pat tvirtino esąs pasirengęs Rusijai taikyti muitus ir net įvesti daugiau sankcijų, jei Rusijos prezidentui nepavyks susitarti dėl karo nutraukimo. Tai buvo prieš penkis mėnesius.
Tačiau nėra jokių įrodymų, kad tokie grasinimai padės, sako „Politico“. D.Trumpo komandos prielaida, kad Rusijos revanšistą galima įtikinti derėtis dėl ekonominių priežasčių, atrodo labai abejotina, pastebi apžvalgininkas.
Anksčiau šiais metais analitikai Andrea Kendall-Taylor ir Michaelas Kofmanas teigė, kad V.Putinui yra mažai paskatų nutraukti karą, nes jis pasiekė tašką, iš kurio nėra grįžimo atgal. „Karas užgrūdino Putino ryžtą ir susiaurino jo galimybes. Grįžti atgal nebėra kur: Putinas jau pakeitė Rusijos visuomenę, ekonomiką ir užsienio politiką, kad Kremlius galėtų geriau pasipriešinti Vakarams“, – rašė jie.
„Karas tapo turto pervedimo mechanizmu, nukreipiančiu pinigus į skurdžius Rusijos regionus, o daugelis ekonominio elito atstovų perėjo į gynybos sektorių, kad pasinaudotų pelningomis galimybėmis. Elitas jau prisitaikė prie dabartinės sistemos konfigūracijos, leidžiančios jam ne tik išgyventi, bet ir pasipelnyti“, – teigė jie.
Žinoma, Rusijos ekonomikoje pastebimi didelės infliacijos, darbo jėgos trūkumo ir pernelyg didelės priklausomybės nuo valstybės išlaidų požymiai. Tačiau dėl Kinijos ir Azijos rinkų, plačiai paplitusių sankcijų panaikinimo ir importo pakeitimo šalis ekonomiškai išgyveno karą geriau, nei dauguma prognozavo.
Tuo tarpu nuo pat karo pradžios Vakarų lyderiai manė, kad sankcijos ir ekonominis „skausmas“ privers Rusiją klauptis, tačiau vis iš naujo išsigindavo šios minties. Kolektyvinių tarptautinių sankcijų istorijos vadovėliuose taip pat nėra nieko, kas įkvėptų pasitikėjimo.
Sankcijų būdavo griebiamasi nuolatos – vis dažniau nuo XX a. trečiojo dešimtmečio – ir rezultatai buvo gana nevienareikšmiai. „Nors sankcijų taikymas išaugo, jų sėkmės tikimybė sumažėjo“, – neseniai išleistoje knygoje „Ekonominis ginklas: sankcijų, kaip šiuolaikinio karo įrankio, iškilimas“ pažymėjo Kornelio universiteto istorikas Nicholasas Mulderis.
Po Pirmojo pasaulinio karo pradėjus taikyti tarptautines sankcijas kaip prievartos priemonę, kuria siekiama užkirsti kelią karams arba greitai juos apriboti, N.Mulderis pažymėjo: „Sėkmingiausios tarpukario sankcijos – 1921 m. Jugoslavijai ir 1925 m. Graikijai – buvo susijusios su grasinimais, o ne su realiu taikymu.“ Be šių dviejų atvejų, jis teigė, kad rezultatai buvo gana prasti, kai reikėjo užkirsti kelią karams, juos gerokai sutrumpinti ar paskatinti režimo pasikeitimą. Tiesą sakant, kuo dažniau jos naudojamos, tuo labiau mažėja jų sėkmės galimybės.
Taigi, nors D. Trumpas gali nekantriai laukti taikos susitarimo – tokio, kuris leistų jam siekti didesnio prizo – santykių su Rusija atstatymo – grasinimai ar sankcijų įvedimas vargu ar padės pasiekti šį tikslą, sako „Politico“ komentatorius. Ar jo nekantrumas paskatins jį padaryti daugiau? Kol kas tokių ženklų nedaug, apibendrino jis.
