„Be abejo, svarbiausiais tapo propagandiniai motyvai, tačiau egzistuoja ir laiko faktorius – Staliną patenkinęs kapituliacijos aktas (pirmasis, pasirašytas tą pačią dieną, sovietų konkrečiai netenkino) buvo pasirašytas Maskvos laiku jau prasidėjus gegužės 9 d.“, – pastebėjo ekspertas.
Netrukus ši gegužės 9-oji buvo primiršta, ir atgaivinta 1965 metais, „prie Brežnevo“, pergalės 20-mečiui, kai propagandai prireikė naujo „arkliuko“.
Sovietų Sąjungoje, o dabar ir Rusijoje, ir pati šventė vadinama kitaip – tai yra pergalės Didžiajame Tėvynės kare diena. Tokio karo terminą sovietų propaganda panaudojo iš pradžių karių ir visuomenės motyvacijai pakelti, o vėliau sovietų propaganda jį naudojo siekdama atsiriboti nuo Stalino režimo indėlio į Antrojo pasaulinio karo sukėlimą (jie tiesiog paniškai bijo pripažinimo, kad karas be sovietų nebūtų prasidėjęs).
„Tas karas, Antrasis pasaulinis, yra jūsų, kapitalistinis, o štai Didysis Tėvynės karas yra mūsų, jis teisingas, nes mus klastingai užpuolė. Dėl ko klastingai ir kodėl užpuolė yra atskira tema, tačiau neigti, kad 1941 m. birželio 22 d. į Sovietų Sąjungą įsiveržė nacistinė Vokietija ir kad naciai padarė daug karo nusikaltimų Rusijoje ir kaimyninėse, tuo metu sovietų okupuotose valstybėse, tikrai negalėtume.
Todėl niekas per daug ir neprieštaravo tam sovietų Didžiojo Tėvynės karo naratyvui – kaip nori, tegul taip ir vadina. Tuo labiau, kad po karo Europai rūpėjo kaip atsigauti ir vystytis, o ne ieškoti opiumo propagandininkams“, – to meto vertinimus perteikia E.Papečkys.
Tačiau kai šį naratyvą pasirinko kaip pagrindinę ideologiją Vladimiro Putino Rusija savo agresijai pateisinti, gegužės 9-oji ir su ja susiję propagandiniai simboliai tapo atgrasūs net ir artimiausiems sąjungininkams, ir didelė jų dalis buvo tiesiog uždrausti daugelyje šalių, o kai kur tylomis ignoruojami.
Pasak analitiko, ypač ryškiai tai pasijuto po 2014 m. pradėtos agresijos prieš Ukrainą – jau 2015 m. dauguma buvusių okupuotų kaimyninių šalių (Kazachstanas, Kirgizija, Turkmėnija, Uzbekija, Sakartvelas, Moldova), net ir priklausančių NVS, oficialiai ar neoficialiai uždraudė Georgijaus juosteles, tapusias agresijos prieš Ukrainą, ir bendriniu Rusijos režimo agresyvios politikos simboliu.
„Net Lukašenka atsisakė, tiesa, neoficialiai, bet Baltarusijoje visi žino, kad karjeros su georgijaus juostele nepadarysi. Dėl to kilo triukšmas, Lukašenką bandė paspausti ir asmeniškai Putinas, bet neįveikė – Baltarusijoje siekiama išpopuliarinti dabartinės valstybės vėliavos juosteles“, – pastebėjo karybos ekspertas.
Pasak jo, Rusija, kaip ir nacistinė Vokietija, neturi jokios ideologijos okupuotoms teritorijoms, joje propaguojamas tik valstybinis nacionalizmas (skirtingai nuo tautinio III Reiche). Nebeturi ir labai parankios sovietinės ideologijos, kurią kaip krikščionybę galima pritaikyti visur (visi lygūs, kas buvo niekas, tas taps viskuo, ir t.t.).
„Vienintele nors kažkiek galinčia susieti linija liko ta „kova su nacizmu“. Naciai yra toks pat priešas kaip nelabasis religijoje, todėl galima kariauti prieš visus priešus, pavadintus naciais.
Primityvu, bet Rusijoje veikia, o ir ką daryti, jeigu nieko geresnio nėra? Juk neisi su Rusijos imperijos atgaivinimo idėja, to nepriims net Lukašenka.
O juk georgijaus juostelė iš esmės yra simbolis, turintis susieti buvusią Rusijos imperiją (ryški aukščiausio imperijos karinio apdovanojimo dalis) su Sovietų Sąjunga (pergalė prieš nacistinę Vokietiją), taip suliejant šiuos abu vienas kitam kardinaliai prieštaraujančias istorijos etapus, kad Putino režimas ant jų galėtų statyti savo Rusiją“, – apibendrino analitikas.
