Tačiau, kai Behnamas, bedarbis muzikantas iš Teherano, skambina šeimai ar draugams pasiteirauti, kaip sekasi, jis niekada nepradeda pokalbio nuo karo.
„Pirmasis klausimas, kurį vienas kitam užduodame: ar esate pavalgę?“, – sakė vyras.
Kaip ir visi kiti pašnekovai, 38 metų amžiaus Behnamas, baimindamasis Irano vyriausybės represijų, prašė, kad jo pavardė straipsnyje nebūtų nurodyta.
„Atvirai kalbant, padėtis pasiekė tokį tašką, kad mes galvojame tik apie išlikimą“, – pripažino jis.
Pasak Behnamo, artimieji jau nebebando jo padrąsinti, kad tuoj susiras darbą, nes visoje šalyje sparčiai kyla nedarbo lygis. Dauguma iraniečių atidėjo planus remontuoti namus ar atkurti karo sudarkytus gyvenimus.
Ateities planavimas jiems – absurdiška prabanga, kuomet nuskurdę draugai teišgali nusipirkti ne daugiau nei puodelį ryžių, o Jungtinės Valstijos ir Iranas toliau mainosi smūgiais prieš karinius objektus, uostus ir vandens gėlinimo įrenginius visame regione.
Irano gyventojai jau daugiau nei metus įkalinti nesibaigiančiame apšaudymų iš oro, vidaus saugumo tarnybų represijų ir ekonominio nuosmukio cikle.
Praėjusį mėnesį su Jungtinėmis Valstijomis pasiektas trumpalaikis susitarimas dėl ugnies nutraukimo suteikė laikiną atokvėpį nuo krentančių bombų, bet ne nuo žemyn besiritančios ekonomikos.
Per pastarąsias savaites, žlugus susitarimui, šalis vėl atsidūrė karo įkarštyje. Vašingtonas ir Teheranas jau dvi savaites keičiasi smūgiais. Negana to, penktadienį Donaldas Trumpas susitiko su savo patarėjais, kad įvertintų, ar reikia sustiprinti karinę kampaniją, atskleidė keturi šaltiniai, susipažinę su šio pokalbio turiniu.
Šiuo metu daugelis iraniečių jaučiasi bejėgiai.
„Nebeturiu jokios savo gyvenimo kontrolės, – nuogąstavo Behnamas. – Mūsų likimas atsidūrė rankuose tų, kuriems paprasti žmonės nerūpi.“
Užsitęsusi krizė kankina iraniečius nuo praėjusių metų birželio, kai šalį nusiaubė 12 dienų trukęs JAV ir Izraelio karas. Po to vyriausybė, prisidengdama nacionalinio saugumo klausimais, šalyje įvedė kelis mėnesius trukusią interneto blokadą. Tai buvo vienas iš veiksnių paskatinęs ir taip silpną ekonomiką smukti dar labiau.
Vėliau, gruodį, kilusi valiutos nuvertėjimo krizė išprovokavo antivyriausybinius protestus, išaugusius į visą šalį apėmusį judėjimą. Sausį protestai buvo numalšinti, pradėjus žiauriausią per kelis dešimtmečius represijų bangą, kurios metu žuvo tūkstančiai žmonių, o pati šalis išliko susiskaldžiusi.
Dar po kelių savaičių D.Trumpas ir Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu paskelbė karą Iranui, kalbėdami apie jį kaip apie sykį vienos kartos gyvenimo metu pasitaikančią galimybę nuversti autoritarinius šalies lyderius.
Amerikiečių ir žydų valstybės kariniai lėktuvai atakavo Iraną. Buvo sunaikinta infrastruktūra, nužudytas aukščiausiasis šalies lyderis ir dar tūkstančiai civilių. Tačiau teokratinė Irano valdžia išliko nepaliesta, o jos išlikimas tik dar labiau sustiprino jos ryžtą.
Asal, 20 metų amžiaus parduotuvės savininkė, gyvenanti miestelyje netoli Teherano, buvo viena iš tūkstančių, įsitraukusių į spalio mėnesį įsižiebusius protestus.
Prabilusi apie sulaikymą ir kankinimus, jauna moteris negalėjo suvaldyti ašarų. Su tuo teko susidurti ir jai pačiai, ir jos draugams. Asal pripažino ankčiau tikėjusi, kad JAV ir Izraelio intervencija iš tiesų padės nuversti režimą.
„Trumpas sakė, kad nori mus išgelbėti, bet tai buvo melas, – prisiminė ji. – Tačiau man jau nebesvarbu, kas nutiks ateityje.“
Anot iraniečių, žibalo į ugnį įpylė ir tai, kad jie ne sykį matė, kaip jų artimieji bando įveikti ekonominiu sunkumus, tik tam, jog jų nedidelės pergalės būtų sutryptos naujos krizės.
Farzadas, svetainių dizaineris iš Teherano, pasakojo, kad po 12 dienų karo kilusios ekonominės suirutės viena jo draugė socialiniame tinkle „Instagram“ pradėjo pardavinėti namuose marinuotus agurkus ir pagamintas uogienes, taip bandydama prisidurti prie pensijos, kurios jai nebepakakdavo pragyvenimui.
Deja, jos verslas žlugo per vyriausybės įvestą interneto blokadą sausio mėnesį, užsitęsios dar kelis mėnesius po karo pradžios.
Keli kalbinti iraniečiai atviravo, kad kainos tapo tokios aukštos, jog jie atsisakė medicininių paslaugų, o vietoje vaisių ir daržovių perka vitaminus, nes taip pigiau.
„Pamirškite statistiką, – sakė Farzadas. – Ekonominę krizę jaučiame savo kūnu, jaučiame per tai, ką mums tenka išgyventi.“
Pavasarį nurimus bombardavimams, iraniečiai susidūrė su kitokiu pažeminimu. Vyriausybė toliau tęsė represijas prieš opoziciją, vykdė egzekucijas tų, kurie sausį išdrįso prisijungti prie protestų, ir konfiskavo disidentų turtą.
Valdžios institucijų teigimu, praėjusį mėnesį kibernetinės atakos paralyžiavo tris pagrindinius Irano bankus. Milijonai iraniečių staiga neteko ir galimybės pasinaudoti tomis menkomis lėšomis, kurias buvo sutaupę.
Kol buvo išspręstas bankų veiklą sutrikdęs chaosas, šalis vėl paniro į karą.
Irano vyriausybės šalininkai įsitikinę, kad jų šaliai nelieka kito pasirinkimo, kaip tik toliau kovoti.
„Viskas turi savo kainą“, – pareiškė internetinio verslo įmonei vadovaujantis Hosseinas iš Bandar Abbaso uostamiesčio, kuris praėjusią savaitę buvo intesyviai apšaudytas per JAV atakas.
„Pasipriešinti Jungtinėms Valstijoms ir išsaugoti savo nepriklausomybę yra kur kas vertingiau nei tapti dar viena šio regiono šalimi, tiesiog pritariančia viskam, ko nori JAV“, – rėžė vyras.
Šiuo metu didžioji dalis JAV karinių veiksmų yra sutelkta į Irano pietus.
-
Teheranas: Donaldo Trumpo grasinimas konfiskuoti Irano turtą – pavojingas precedentas
-
Irano kariuomenė teigia atakavusi JAV bazes Bahreine ir Jordanijoje
-
WSJ: Trumpui trūko kantrybė – atsisako kalbėtis ar susitikti su Netanyahu
-
Benjaminas Netanyahu antradienį Baltuosiuose rūmuose turi susitikti su Donaldu Trumpu
-
Donaldas Trumpas įspėja Rusiją ir Kiniją neparduoti ginklų Iranui
-
Donaldui Trumpui svarstant stipresnius smūgius Iranui, husiai teigia smogę Saudo Arabijai
51-erių Farideh yra pasibaisėjusi JAV bombardavimais, kurie jos regione sugriovė geležinkelius ir sunaikino tiltus – tai ne vienai dienai įkalino kai kuriuos vietos gyventojus.
Vietinės elektros paskirstymo bendrovės vadovo Hamido Saedo Panaho ir provincijos vicegubernatoriaus Ahmado Nafisi teigimu, pietinėje Hormozgano provincijoje apšaudymai iš oro sugadino elektros tinklus ir vandens gėlinimo įrenginį. Jungtinės Valstijos į šiuos kaltinimus neatsakė.
Kai kurie pietuose gyvenantys iraniečiai teigė, kad liko be tekančio vandens ir susidūrė su valandų valandas trunkančiais elektros tiekimo nutraukimais. Kartu su tuo jiems teko kentėti ir karštį, dažnai peržengiantį 48 laipsnių Celsijaus ribą.
„Tai buvo nepaprastai nemaloni, stresą kelianti patirtis, kupina beviltiškumo dėl ateities“, – pripažino Farideh. Moteriai buvo sunku įsivaizduoti, kas nutiks su jos vaikų išsilavinimu ir kokias karjeros perspektyvas jiems turės.
„Deja, mes, žmonės, mokame kainą už vyriausybių klaidas ir užsispyrimą“, – nuogąstavo ji.
Islamo Respublikai lojalūs žmonės kasnakt susirenka daugelio miestų gatvėse, reikalaudami, kad vyriausybė tęstų karą, o ne siektų taikos. Jie gadina nervus tiems iraniečiams, kurie desperatiškai trokšta, jog krizė baigtųsi.
„Viskas jau taip blogai, kad visi visiškai prarado savitvardą, – kalbėjo Mohsenas, verslininkas iš centrinio Isfahano miesto. – Esame įstrigę pragare, ir mūsų niekas neišgelbės.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
