Britų dienraštis „The Guardian“ rašo, kad ES politikoje gausybė neigiamų atsakymų kartais sukuria vieną „taip“. Būtent taip nutiko praėjusią savaitę vykusioje Europos Vadovų Taryboje.
Senųjų priesaikų nebepakanka
Trumpai prisiminkime, kas nutiko Briuselyje. Finansinės pagalbos savo negaluojantiems bankas paprašiusi Ispanija nenorėjo, kad jai būtų primesta griežtesnių sąlygų formuojant biudžetą. Vokietija nenorėjo daugiau skolinti, mainais iš skolininkių – ir netiesiogiai iš visų euro zonos narių – neišsireikalavusi perduoti dalį galių formuojant valstybės išlaidas.
Šįkart senųjų priesaikų siekti užsibrėžtų tikslų nebepakako. Italija nesutiko dar labiau veržtis diržų, Prancūzija gana aptakiai kalbėjo apie federalinę finansų priežiūros administraciją (Vokietijos pozicija šiuo klausimu kardinaliai priešinga), o Didžioji Britanija tenori kuo greičiau išspręsti euro zonos galvos skausmus, kad pagerintų savo pačios perspektyvas.
Neįtikėtina, tačiau į Briuselį susirinkę ES vadovai sugebėjo priimti kompromisą, kuris atrodo daugiau ar mažiau priimtinas visiems. Bloga žinia ta, kad euro zonos ateitis dabar yra mažiausiame pasaulyje lagaminėlyje. Tai yra, krizės sprendimas priklauso nuo bankininkystės sąjungos, kurios ateitis, savo ruožtu, nebus aiški, kol neatsiras kol kas dar neegzistuojanti bankų priežiūros institucija.
Terminas – metų pabaiga
Bet ne viskas taip blogai. ES šalių vadovai užsibrėžė tikslą iki metų pabaigos sukurti bankų priežiūros instituciją.
2011-ųjų gruodžio mėnesio susitikime ES vadovai nesugebėjo priimti įpareigojančios darbotvarkės su terminais, iki kada bus imtasi kitų institucinių žingsnių – rinkos atsipūsti teleido vos tris mėnesius. Šįkart rinkos gali leisti Europai atsikvėpti. Jos nuspręs, kad silpniausios skolininkės – Ispanija, Airija – sugebės ištempti šešis mėnesius vien su pažadu, kad lagaminėlis metų pabaigoje atsivers, o Italiją užkratas aplenks.
Tačiau jei terminas bus praleistas, labai tikėtina, kad rinkos uždusins visus. Tad pirmoji kliūtis – iki metų galo rasti teisėtą ir įtikinamą bankų priežiūros klausimo sprendimą. Nesunku numatyti, kad tai bus karas apkasuose tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Prancūzijos bankai klesti dirižizmo režimu – aktyviai vadovaujami valstybės, o Vokietija norės užkamšyti spragas, pro kurias valstybės skolinosi iš nacionalinių bankų.
Ne viskas taip paprasta
Tačiau kol kas į visus galvos purtymus buvo atsižvelgta. Ispanijai nereikės perduoti tiek savo finansų kontrolės, kiek buvo priversta atsisakyti Graikija. Vokietija prie finansinės paramos prikabino sąlygą, kad bus sukurta bendra priežiūros institucija, nors ji ir norėjo priežiūros sistemą sukurti prieš atverdama piniginę. Prancūzija gavo tvarkaraštį, kokio norėjo – solidarumo priesaikos pirmiau tolesnių žingsnių atsisakant nacionalinių galių prižiūrint bankininkystę ir biudžetą. Didžioji Britanija tiesiog stebi pravažiuojantį karavaną, bet iš jos nebuvo pareikalauta jokių konkrečių įsipareigojimų.
Ar tai reiškia, kad ES nesugebėjo žengti nė vieno žingsnio federalizmo link? Ne viskas taip paprasta. Tęsiant seną Europos tradiciją didesnės integracijos link žygiuoti atbulomis, federalizmas šioje vietoje nėra pagrindinis tikslas. Tai tiesiog blogiausias galimas sprendimas, išskyrus visus kitus, išbandytus iki šiol.
Žinoma, tai nereiškia, kad ateityje nebus didelių kliūčių. Nereikia pamiršti, kad Prancūzijos prezidentas François Hollande'as negalės ilgai užlaikyti neratifikavęs 2011-ųjų gruodžio fiskalinės drausmės sutarties. Vokietijos kanclerė Angela Merkel atsidurs tarp dviejų politinių ugnių – savo pačios partijos ir stiprios opozicijos, stumsiančios ją keliu, užsibrėžtu praėjusią savaitę. Ispanijos premjeras Mariano Rajoy per ateinančius šešis mėnesius toliau augins oficialius skolos skaičius, bet tai jam nepadės išvengti tvirtos bankininkystės priežiūros. Italijos ministras pirmininkas Mario Monti nesuinteresuotas supti valties, nes Briuselyje žengti žingsniai gali išgelbėti jo šalį nuo būtinybės prašytis pagalbos.
Bet Europa ir toliau artės prie federalinių problemų sprendimo būdų – kad ir labai nenoriai ar nesąmoningai.
JAV istorijos pamokos ES
Prasidėjus euro zonos krizei, daug kas padėtį Europos Sąjungoje ėmė lyginti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis iškart po nepriklausomybės karo (1775–1783 m.). Būtent nepakeliamos skolos sujungė atskiras buvusias kolonijas į glaudžią federaciją.
Britų jungą nusimetusios kolonijos Šiaurės Amerikoje pirmiausia suėjo į palaidą konfederaciją. Valstijos pačios vedė fiskalinę ir mokesčių politiką, o silpna centrinė valdžia, Kontinentinis Kongresas, teturėjo teisę spausdinti popierinius pinigus.
Kad galėtų finansuoti nepriklausomybės karą, valstijos leido obligacijas ir dabar jas slėgė nepakeliamos skolos. Tuo tarpu Kontinentinis Kongresas, negalėdamas pats rinkti mokesčių ir įtikinti valstijų pasidalyti savo pajamomis, masiškai spausdino popierinius pinigus, sukeldamas hiperinfliaciją.
Kaip ir dabartinėje ES, jaunai sąjungai iškilo dvi alternatyvos: visiškas iširimas arba glaudesnė fiskalinė bei politinė integracija.
Amerikiečiai pasirinko federalizmo kelią. 1787 m. priimta konstitucija suteikė daugiau galių federalinei vyriausybei ir sukūrė tai, kas dabar yra JAV.
JAV konstitucija buvo Alexanderio Hamiltono, kuris tapo pirmuoju JAV finansų ministru, triumfas. „Mano požiūriu, Europa išgyvena Alexanderio Hamiltono akimirką“, – šių metų pradžioje Hagoje pareiškė buvęs JAV Federalinio rezervų banko vadovas Paulas Volckeris.
A.Hamiltonas pasiūlė, kad federalinė vyriausybė prisiimtų valstijų nepriklausomybės karo skolas, mainais tvirčiau į savo rankas suimdama visos sąjungos finansus. A.Hamiltono politikos atgarsius istorijos mėgėjai mato euro obligacijose, vienoje iš pasiūlytų euro krizės sprendimo būdų. Tokiu atveju atskirų ES narių skolas laiduotų visa euro zona.
