Atidžiau pasiklausius Vladimiro Putino kalbų, jo įsivaizduojamo Dievo paveikslas atrodo gana keistas. Viena vertus, tai būtinai vyras su sandalais, nuo debesies tėviškai stebintis Rusiją. Kita vertus, šis Dievas primena Peterburgo gatvių banditą, kuris visada yra Rusijos pusėje ir su kuriuo galima „susitarti“ dėl karo, korupcijos ar kitų anaiptol nešventų šalyje vykstančių dalykų.
Kol valdžios veiksmai vis labiau tolsta nuo krikščioniškojo mokymo, Rusijoje kyla naujos cerkvės, o jose iš sakyklų skamba karo propaganda. Lietuvai ir kitoms Vakarų šalims tai kelia ir saugumo klausimą – kur baigiasi Maskvos patriarchato religinė veikla ir prasideda Kremliaus politinės įtakos tinklas?
Britų žurnalistė Lucy Ash, Rusijos stačiatikių bažnyčios ryšiams su Kremliumi skyrusi visą knygą, pabrėžia, kad dvasininkų lojalumą lemia skirtingi motyvai – nuo baimės prarasti pragyvenimo šaltinį iki siekio pelnyti daugiau įtakos ir privilegijų. Tikinčiųjų pasirinkimai taip pat ne visada telpa į politinio lojalumo ribas.
Kodėl moteris, su dukra slėpusis nuo Rusijos karių Bučoje, nenori palikti su Maskva susijusios Bažnyčios? Kaip atokiame Afrikos kaime susikerta patriarchato ir Rusijos branduolinės pramonės interesai? Ir ar pasitraukus V.Putinui bei patriarchui Kirilui iširtų jų sutvirtinta sistema? Apie tai – 15min pokalbis su L.Ash.
– Pastarąsias kelias dienas keliavote po Lietuvą, susitikote su rusų stačiatikių bendruomenėmis. Ką sužinojote?
– Per šią kelionę su rusų stačiatikiais nesusitikau, tačiau anksčiau bendravau su penkiais dvasininkais, kurie, prasidėjus plataus masto invazijai, pareiškė nebenorintys priklausyti Maskvos patriarchatui. Jie nebenorėjo per liturgiją minėti patriarcho Kirilo, nes šis iš esmės pateisina žudynes Ukrainoje, vaizduoja jas kaip šventą reikalą.
O šie kunigai laikosi požiūrio, kad tai visiškai amoralu ir prieštarauja visam Evangelijose išdėstytam Jėzaus Kristaus mokymui.
Kai jie aiškiai pasakė nebenorintys tarnauti Maskvos patriarchatui, netrukus iš visų penkių buvo atimtas kunigo luomas, jie neteko savo pareigų.
Jie atsidūrė nežinioje. Juk kunigai dažnai neturi kitos profesijos: seminarijoje jie ruošiami kunigystei, o ją baigę pradeda tarnauti. Ne visi gali imti ir įsidarbinti, tarkime, informacinių technologijų srityje. Kai kurių padėtis tapo gana sunki – reikėjo išmaitinti šeimas, todėl, norėdami sudurti galą su galu, jie dirbo taksi vairuotojais ar ėmėsi kitų darbų.
Tuomet, berods, nepraėjus nė metams, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus nusprendė priimti juos į savo globą. Dabar jie tarnauja Konstantinopolio patriarchate ir dėl to jaučiasi kur kas laimingesni. Jie nebegalėjo tęsti tarnystės, kuri visiškai prieštaravo jų sąžinei.
– Pakalbėkime apie istorinius įvykius, kuriuos nagrinėjate savo knygoje. Sovietų režimas persekiojo Rusijos stačiatikių bažnyčią, mėgino ją visiškai sunaikinti. Kaip atsitiko, kad ši Bažnyčia tapo vienu iš Vladimiro Putino neosovietinio režimo ramsčių?
– Tai buvo vienas iš klausimų, į kuriuos norėjau atsakyti rašydama knygą. Galvojau: kaip Bažnyčia gali būti taip glaudžiai susijusi su valstybe?
Vienas mano kalbintas prancūzų teologas tai pavadino „smilkytuvo ir raketos santuoka“. Bažnyčia visiškai palaiko šią neišprovokuotą invaziją į Ukrainą.
Supratau, kad norėdama atsakyti į šį klausimą turiu atsigręžti į istoriją. Tad grįžau net į 988 metus, kai Rytų slavai iš pagonybės perėjo į stačiatikybę.
Pamačiau, kad nesvarbu, kas valdė – du šimtmečius Rusios žemes valdę mongolų chanai, Maskvos kunigaikščiai, imperijos carai, Politinis biuras ar vėliau Vladimiras Putinas, – Bažnyčia visada darė viską, kad liktų valdžios dešiniąja ranka, pelnytų jos palankumą, praturtėtų ir turėtų įtakos. Taigi tai nėra visiškai naujas reiškinys.
Tačiau po bolševikų revoliucijos Bažnyčia buvo beveik sunaikinta. Maskvoje anksčiau buvo maždaug 1 600 cerkvių, o jų liko tik kelios dešimtys. Nebebuvo patriarcho. Stalinas vienu metu pareiškė, kad žodis „Dievas“ išnyks iš rusų kalbos.
Dvasininkai, parapijiečiai, vienuoliai ir vienuolės buvo žudomi kone pramoniniu mastu. Žudynių mastas buvo tiesiog neįsivaizduojamas. Atrodė, kad Bažnyčia jau parklupdyta.
Ir čia istorijos ironija: tam tikra prasme ją išgelbėjo naciai, per operaciją „Barbarosa“ įsiveržę į Sovietų Sąjungą. Siekdami pelnyti Vakarų Ukrainos ir Baltarusijos gyventojų palankumą, naciai pradėjo vėl atidarinėti uždarytas cerkves. Daugelis žmonių tuo labai džiaugėsi. Manau, Stalinas suprato, kad jam tai pavojinga.
Jis taip pat suvokė, kad daugelio žmonių nepaskatins kovoti didingos, šviesios komunistinės ateities pažadas, tačiau už tėvynę jie kovos. Todėl karo metais kreipdamasis į gyventojus per radiją jis pavadino juos „broliais ir seserimis“. Taip į tikinčiuosius kreipiamasi Stačiatikių bažnyčioje. Jis nesakė „draugai“, sakė „broliai ir seserys“.
Po to jis leido atkurti patriarchatą, vėl atidaryti seminarijas. Buvo galima skambinti cerkvių varpais. Tačiau visa tai labai griežtai kontroliavo valstybė, ypač KGB. Be KGB, be saugumo tarnybų pritarimo negalėjo būti paskirtas nė vienas vyskupas.
Tai buvo savotiškas sandėris su velniu: Sovietų Sąjungos viduje Bažnyčia galėjo turėti šiek tiek veikimo laisvės, tačiau užsienyje privalėjo vykdyti Kremliaus valią. Ji turėjo skelbti, kad invazija į Afganistaną buvo draugiškas gestas. Daug kalbėti apie Kominterno veiklą Afrikoje ir Azijoje. Aiškinti, kad Sovietų Sąjunga trokšta tik taikos, ir panašiai.
Taigi užsienyje Bažnyčiai teko skleisti daug Kremliaus propagandos. Ten ji veikė kaip valstybės įrankis.
Tačiau šių santykių ištakos siekia gerokai senesnius laikus. Valdant Petrui I, Bažnyčia tapo valstybės administracijos dalimi. Jis panaikino patriarchatą ir nustatė, kad vietoj patriarcho būtų oberprokuroras – iš esmės valstybės tarnautojas.
Jis taip pat įvedė taisykles, pagal kurias kunigai privalėjo pranešti apie parapijiečius, jeigu šie per išpažintį pasakydavo ką nors, kas kėlė grėsmę valstybei.
Tai ištisa skundikų, vadinamųjų „stukačių“, tradicija. Šie informatoriai buvo tapę Stalino laikų rykšte, o dabar, Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, jų vėl labai padaugėjo.
Todėl manau, kad šis nesveikas, sakyčiau, net toksiškas Bažnyčios ir valstybės ryšys turi labai senas ištakas.
– Dabar susidaro įspūdis, kad stačiatikybė Rusijoje vis labiau tolsta nuo religijos ir virsta savotiška mitologija. Pavyzdžiui, kalbama, kad kilus branduoliniam karui „mes pateksime į rojų“, o visi kiti „nudvės kaip šunys“. Kaip atsitiko, kad valdant Vladimirui Putinui tikėjimą vis labiau pakeičia tokie mitai?
– Tai labai geras klausimas. Manau, daugelį smarkiai sukrėtė patriarcho Kirilo žodžiai, kuriuos jis ištarė rugpjūtį lankydamasis moterų vienuolyne Sarove, visai netoli Arzamaso-16, kur buvo sukurta sovietinė atominė bomba.
Branduolinį ginklą jis pavadino Dievo malonės ir gailestingumo ženklu, apsaugosiančiu Rusiją nuo priešų, norinčių ją sunaikinti ir pavergti.
Nuolat kartojama mintis, kad Rusiją supa priešai, o Bažnyčia tokį įsivaizdavimą palaiko ir stiprina. Iš dalies todėl, kad mano tapsianti įtakingesnė, jeigu susies save su tam tikra rusiškojo nacionalizmo forma.
Tačiau manau, kad daugeliui rusų Bažnyčia jau tapo tuščiu kiautu. Naujoms cerkvėms statyti skiriama daug pinigų, bet užėję į jas gana dažnai pamatysite, kad jos tuščios, išskyrus kelias vyresnio amžiaus moteris.
Net per didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas – žmonių susirenka ne itin daug, jei palygintume su Lenkija ar Ukraina, kur į pamaldas einama kur kas dažniau.
Manau, yra daug stačiatikių, kuriuos labai skaudina tai, ką jų vardu sako patriarchas, vadindamas karą šventu. Juk akivaizdu, kad nėra nieko švento žudyti žmones – civilius, kuriuos naktį, miegančius savo lovose, užklumpa dronų ir raketų smūgiai, vaikus, kurie įstringa po griuvėsiais ir miršta uždusę.
Čia nėra nieko švento. Ir manau, kad daugelis rusų tai supranta.
Tačiau kartu jie nori bent kokio patikinimo, kad elgiasi teisingai. Kai kariai iš mūšio lauko grįžta cinkuotuose karstuose, artimieji kreipiasi į Bažnyčią dėl laidotuvių apeigų. Kunigui tenka tarti paskutinius žodžius prie karsto.
Kai kuriems mano kalbintiems kunigams, kurie yra prieš karą, tai gana sunku. Jiems sunku gedinčiai motinai, žmonai ar vaikams sakyti: „Jūsų sūnus, brolis ar vaikinas žuvo dėl teisingo tikslo“, kai jie patys visiškai nepritaria šiam karui.
Taigi padėtis sudėtinga. Ir manau, kad stačiatikybei Rusijoje atsigauti prireiks labai, labai daug laiko.
– Kai Stalinas sudarė sandėrį su dalimi Stačiatikių bažnyčios atstovų, šį susitarimą mėginta pateisinti teigiant, kad visa valdžia yra iš Dievo, vadinasi, ir sovietų valdžia, sovietinis režimas. Dabar girdime iš esmės tą patį: visa valdžia kyla iš Dievo. Ar šią nuostatą pavyko paskleisti ir už Rusijos ribų, pavyzdžiui, tarp Lietuvos tikinčiųjų, lankančių Maskvos patriarchatui priklausančias cerkves?
– Negaliu kalbėti apie visą Lietuvą. Pažįstu tuos kunigus, kurie pasisako prieš karą. Tačiau įdomu tai, kad vienintelis aukštas pareigas ėjęs dvasininkas, po Sovietų Sąjungos žlugimo prisipažinęs bendradarbiavęs su saugumo tarnybomis, buvo iš Lietuvos.
Manau, tai daug pasako apie šią šalį. Čia esama nenoro pasiduoti bauginimui, tam tikro sąžiningumo. Nenoriu visko romantizuoti, tačiau manau, kad tai reikšminga.
Nelabai žinau, kokia padėtis visoje Lietuvos stačiatikių bendruomenėje. Žinoma, Lietuvoje stačiatikiai sudaro mažumą, nes tai katalikiška šalis. Tačiau manau, kad šį karą darosi labai sunku pateisinti bet kokiais religiniais argumentais.
Vis dėlto Maskvos patriarchato, Putino ir jo aplinkos retorika yra savotiškas kratinys: Antrojo pasaulinio karo nostalgija, magija – tiesiog magija – ir kai kurie iš stačiatikybės pasiskolinti elementai. Visa tai suplakta į vieną mišinį, kuris iš tiesų nelabai turi ką bendra su Biblija.
Žmonės klausia: „Ar Vladimiras Putinas yra religingas?“ Tiesą sakant, nežinau. Juk negaliu pažvelgti į jo sielą. Tačiau jis moka atlikti įvairiausius ritualus. Dabar jau žino, kaip persižegnoti cerkvėje, kaip laikyti žvakes.
Jis žino ir apie Viešpaties Apsireiškimo šventės paprotį iškirsti eketę lede, persižegnoti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Jis moka atlikti išorinius ritualinius veiksmus, tačiau nemanau, kad kas nors galėtų pasakyti, jog jo poelgiai yra krikščioniški.
– Viename interviu V.Putinas kalbėjo, kad Vakarų civilizacija supuvusi ir netrukus išnyks, nes ten, tik įsivaizduokite, tikima, jog Dievas neturi lyties. Jis iš to juokėsi. Atrodo, kad pats Dievą įsivaizduoja kaip kažkur danguje esantį baltaodį vyrą su sandalais. Arba, sprendžiant iš to, ko dabar moko Maskvos patriarchatas ir ką kalba Putinas, tas Dievas veikiau primena žmogų iš dešimtojo dešimtmečio Sankt Peterburgo gatvių, iš banditų laikų. Tarsi būtų aukščiausias nusikalstamo pasaulio autoritetas, kuris palaiko Rusiją ir su kuriuo galima susitarti. O gal pats V.Putinas mano esąs Dievas?
– Nežinau, ką jis galvoja. Tačiau jis tikrai atrodo labai prietaringas. Pavyzdžiui, visa ši dabar į viešumą kylanti istorija apie ikonos perkėlimą.
Kalbu apie „Trejybę“, tikriausiai garsiausią kūrinį visoje Maskvos Tretjakovo galerijoje. Iš pradžių ji buvo perkelta į Kristaus Išganytojo katedrą, vėliau – į Sergijevo Posadą, kur turėjo būti laikoma specialioje vitrinoje su kontroliuojamu mikroklimatu. Tačiau nesudarius tinkamų sąlygų ji buvo labai smarkiai pažeista.
– Andrejaus Rubliovo ikona.
– Taip, Andrejaus Rubliovo „Trejybė“. Tai nepaprastai graži, tarsi švytinti ikona. Nežinau, kodėl jam atrodė būtina ją perkelti. Galbūt jis iš tiesų mano, kad perkėlus ikoną iš muziejaus į cerkvę seksis mūšio lauke.
Yra gana sena tradicija atgabenti ikonas kariams, o šie prieš jas klaupiasi ir meldžiasi. Tačiau įdomi ir jūsų paminėta sąsaja su banditais. Tyrinėdama sužinojau, kad nemažai naujų cerkvių pastatė nusikalstamos grupuotės.
Jei pasižvalgytumėte po kai kurias Maskvos, Sankt Peterburgo ar Jekaterinburgo kapines, kur palaidoti įtakingiausi dešimtojo dešimtmečio nusikalstamo pasaulio veikėjai, pamatytumėte juos pavaizduotus su didžiuliais stačiatikių kryžiais ant kaklo. Tačiau kartais jie dar ir laiko savo „Mercedes“ raktelius. Taigi čia susipina materialinės gėrybės ir šventumas.
– Juk ir aukštą padėtį nusikalstamame pasaulyje užimančių žmonių tatuiruotėse vaizduojamos cerkvės...
– Kupolai.
– Taip, kupolai.
– Taip. Kiekvienas kupolas žymi už grotų praleistą laikotarpį. Taigi šis ryšys labai stiprus. Sužinojau, kad kai kurie entuziastingiausi cerkvių statytojai turėjo nusikalstamą praeitį. Galbūt jie norėjo ją išpirkti. Ir tai tikriausiai gerai.
Tačiau Putino kalbose, mano manymu, visiškai nėra krikščioniško nuolankumo. Tai nėra jo įvaizdžio dalis.
Kai prieš kurį laiką jis lankėsi meno parodoje, paklausė: „Kas tie šventieji?“ Tai buvo Borisas ir Glebas, kuriuos nužudė jų brolis Sviatopolkas. Jie buvo Kyjivo Rusios didžiojo kunigaikščio Vladimiro, arba Volodymyro, kaip jį vadina ukrainiečiai, sūnūs.
Užuot kovoję su broliu Sviatopolku dėl žemių, jie pasirinko priimti kančią ir mirtį, sekdami Jėzaus pavyzdžiu. Putiną tai visiškai papiktino, jis pasibaisėjo. Pasakė: „Tai mums netinkamas pavyzdys.“
Čia matome agresijos idėją – žengti pirmyn su kryžiumi ir raketa arba su smilkytuvu ir raketa. Tai keistas derinys, primenantis viduramžių Europos kryžiaus žygius. Tačiau dabar gyvename XXI amžiaus Europoje. Todėl visa tai atrodo visiškai svetima.
– Sovietmečiu Stačiatikių bažnyčia ir jos kunigai tapo režimo įrankiu: nebūdamas lojalus sovietų valdžiai negalėjai išvykti į užsienį. Todėl daugelyje šalių veikė savotiški šnipinėjimo centrai. Juk kunigo pareigos – patogi priedanga: bendrauji su tikinčiaisiais, klausaisi jų išpažinčių. Šios struktūros išliko. Ar įvairiose valstybėse, įskaitant Lietuvą, veikiančios Maskvos patriarchato struktūros ir šiandien kelia pavojų?
– Čekijos institucijos, regis, taip manė, nes neseniai išsiuntė kunigą dėl su jo pareigomis nesuderinamos ir nacionaliniam saugumui pavojingos veiklos. Tai daug pasako. Šis atvejis buvo Karlovy Varuose, Čekijos kurortiniame mieste. Panašių pavyzdžių yra įvairiose vietose.
Taip pat matome savotišką mėginimą perimti įtaką Afrikoje. Prieš pat plataus masto karą buvo įsteigtas naujas egzarchatas. Tam tikra prasme tai buvo būdas nubausti Aleksandrijos patriarchą Teodorą, kurio jurisdikcijai priklauso Užsachario Afrika.
Maskvos patriarchatas ten įžengė iš esmės siekdamas jį nubausti už tai, kad pripažino Ukrainos teisę turėti savo autokefalinę, tai yra savarankišką, Bažnyčią. Ankstesnio prezidento Petro Porošenkos valdymo laikais Ukraina laikėsi tokios pozicijos: „Turime politinį savarankiškumą, todėl turėtume būti nepriklausomi ir dvasiškai.“
Tai buvo skaudus smūgis patriarchui Kirilui, kuriam grėsė prarasti daug parapijų Ukrainoje, daug nekilnojamojo turto ir tikinčiųjų. Tačiau tai buvo smūgis ir Vladimiro Putino „rusiškojo pasaulio“ vizijai.
Juk kalbame apie šalį, kurioje glūdi šio regiono stačiatikybės ištakos, kur žmonės buvo krikštijami Dnipro upėje ir iš kur krikščionybė pasklido po visą šį regioną. Ir štai ši šalis nebenori turėti nieko bendra su Rusija. Taigi Maskvos patriarchato veiksmus Afrikoje buvo galima suprasti kaip bausmę Teodorui už jo sprendimą.
Dėl to daugybė kunigų Kenijoje, kur rengiau laidą, buvo raginami palikti ankstesnę bažnytinę jurisdikciją ir pereiti į Rusijos Bažnyčios pavaldumą, nors ją nuo jų skiria tūkstančiai kilometrų.
Man buvo labai keista atokiame Vakarų Kenijos kaime pamatyti Aleksandro Neviškio vardu pavadintą vaikų darželį – pavadintą viduramžių rusų karžygio garbei. Žinoma, puiku, kad atsirado pinigų darželiui. Vaikams darželių reikia. Nesakau, kad tai blogai, tačiau čia buvo ir savotiško papirkinėjimo.
Pavyzdžiui, kunigų vaikams buvo siūlomos branduolinės energetikos korporacijos „Rosatom“ finansuojamos stipendijos mokytis seminarijose Rusijoje. Tokia „Rosatom“ ir Bažnyčios sąjunga atrodė gana keista.
Tačiau patriarchas Kirilas branduolinių ginklų kūrėjus laiko savotiškais atsiskyrėliais. Jis lygino juos su viduramžių atsiskyrėliais ir sakė: „Tai genialūs protai. Jie galėtų išvykti į Silicio slėnį ir uždirbti daug pinigų, tačiau pasirinko likti ir saugoti tėvynę.“ Taigi jis juos laiko pasiaukojančiais žmonėmis.
Dešimtajame dešimtmetyje tokie žodžiai buvo ypač palankiai sutinkami, nes perėjimas prie rinkos ekonomikos buvo labai sunkus. Žmonės, kurie manė turintys užtikrintas darbo vietas ir privilegijų, staiga viso to neteko. Jiems buvo sunku išgyventi.
Žmonės pardavinėjo visą savo turtą ant šaligatvių prie metro stočių. Aukščiausio lygio mokslininkai nebegalėjo net gauti mokslinių žurnalų. Tai buvo didžiulis pažeminimas.
Patriarchas Kirilas suprato, kaip pasinaudoti šiuo pažeminimo jausmu. Jis sakė mokslininkams, branduolinės srities specialistams, kad jie dėl tėvynės dirba šventą darbą. Manau, dėl to kai kuriuose sluoksniuose jis tapo gana populiarus.
– Rusija vaizduojama kaip savotiškas katechonas – paskutinė užtvara, sauganti pasaulį nuo žlugimo. Kaip šią idėją, „rusiškojo pasaulio“ sampratą ir tradicijų gynimo retoriką pavyko eksportuoti į Vakarus? Kaip jos prigijo tarp dešiniųjų judėjimų, kurie dabar palaiko Rusiją ir Vladimirą Putiną?
– Taip, jie pasiskolino graikišką „katechono“ idėją, reiškiančią savotišką paskutinę užtvarą prieš Antikristą. Tačiau daugelį dalykų, kurie dabar skelbiami iš sakyklų visoje Rusijoje, galima išgirsti ir JAV evangelikų bažnyčiose.
Tai kultūrinių karų dalis: visiška neapykanta tos pačios lyties asmenų santuokoms, moters teisei pasirinkti, eutanazijai. Gana dažnai – ir priešiškumas migrantams. Tai savotiškas ultrakonservatyvių nuostatų rinkinys, o jas skleidžiančios pusės iš tiesų viena kitą maitina.
Žmonės nuolat klausia apie Trumpą: kokios jį kompromituojančios informacijos turi Vladimiras Putinas, kad Trumpas taip lengvai nusileidžia Kremliui? Galbūt yra koks nors didžiulis skandalas, apie kurį dar nežinome. Tačiau manau, kad Donaldas Trumpas tiesiog labai žavisi Putinu. Jis pats nori būti toks kietas vyrukas.
Nemanau, kad Trumpas būtų itin krikščioniškas, kitaip nei galbūt Vance’as. Vance’as gal labiau linkęs į tą pusę.
Pateiksiu vieną pavyzdį. Kovo 6-ąją, praėjus maždaug dešimčiai dienų nuo plataus masto invazijos pradžios, buvo Atleidimo sekmadienis. Iki tol patriarchas Kirilas iš esmės nebuvo paraginęs siekti taikos. Jis tik sakė besitikintis, kad kraujo bus pralieta kuo mažiau, nes suvokė, jog Rusijoje ir Ukrainoje vieni su kitais kovoja tikėjimo broliai stačiatikiai.
Tačiau tada jo retorika staiga labai sugriežtėjo. Jis pradėjo aiškinti, kad karas kilo ne dėl NATO artėjimo prie Rusijos, o dėl to, kad Ukraina ketino prisijungti prie Europos. Esą bilietas į Europą yra gėjų eitynės, o tai – satanizmas, kurio negalima nei toleruoti, nei priimti.
Pagalvojau: kaip keista tai girdėti Atleidimo sekmadienį, kai turėtum atsigręžti į savo artimą ir atleisti jam už viską, kuo jis tave nuskriaudė. O čia iš tiesų buvo neapykantos kupina tirada. Ir nuo tada, manau, viskas tik blogėjo.
– Yra graži, galbūt naivi mintis, kad jeigu rytoj ar poryt Vladimiras Putinas mirtų, Rusija nutrauktų karą ir subyrėtų. Ar panašiai galima svarstyti ir apie patriarchą Kirilą: jeigu jis rytoj mirtų, nebūtų kam jo pakeisti, o Maskvos patriarchatas imtų byrėti?
– Ne. Deja, nemanau, kad toks scenarijus tikėtinas. Yra įvairių žmonių, pasirengusių perimti jo vietą. Ir tai gali įvykti anksčiau, nei manome, nes yra požymių, kad jam galbūt prasideda demencija. Pavyzdžiui, neseniai jis supainiojo Kalėdų ir Velykų pamaldas.
Nežinau, ar prisimenate tą atvejį, bet vienam kunigui teko parodyti reikiamą teksto vietą, tarsi pasakyti: „Ne, atsivertėte ne tą puslapį.“ Taigi nežinau.
Vyskupas Tichonas Ševkunovas yra labai talentingas, puikiai moka pelnyti žmonių palankumą. Jis studijavo kiną ir žino, kaip papasakoti žmones sudominančią istoriją.
Dabar jis yra Kryme ir dalyvauja kuriant nacionalinę tapatybę, siekiant įtikinti rusus, kad „Krymas mūsų“, kad jis priklauso mums. Chersonesas yra vieta, kur buvo pakrikštytas didysis kunigaikštis Vladimiras. Aplink šią vietą kuriamas ištisas muziejus ir savotiškas teminis parkas.
Manau, jis yra vienas iš gana tikėtinų Kirilo įpėdinių. Tačiau nemanau, kad galime tikėtis kokio nors esminio Bažnyčios požiūrio pasikeitimo.
Rusija turi pažvelgti į save veidrodyje ir pripažinti, ką padarė. Ne tik Ukrainos žmonėms – tai siaubinga, – bet ir savo pačios gyventojams. Visiems tiems, kurie buvo įkalinti už tai, kad pasisako prieš karą. Žmonėms, kurie buvo priversti išvykti į emigraciją. Kariams, kuriuos jų pačių vadai tiesiog žudo, nes šie nemoka jiems kyšių arba atsisako vykdyti įsakymus.
Padaryta tiek daug skriaudų ir neteisybių. Kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvau Rusijoje, vienu metu atrodė, kad prasiveria mažas langas ir bus atskleista bent dalis komunistinės praeities nusikaltimų. Tačiau tas langas labai greitai buvo užtrenktas. Bažnyčia taip pat nenorėjo pripažinti, kad buvo susimokiusi su KGB.
Todėl manau, kad būtų naivu tikėtis didelių permainų mirus Putinui ar Kirilui. Jie sukūrė sistemą – savotišką piramidę, kurios viršūnėje esantis žmogus visiems kitiems nurodo, ką daryti. Nematau, kad ši sistema artimiausiu metu išnyktų.
– Ar yra tikimybė, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms Rusijos stačiatikių bažnyčia ilgainiui taptų nepriklausoma nuo valstybės? O gal jos jau pernelyg glaudžiai suaugusios?
– Kad taip nutiktų, turėtų atsistatydinti beveik visi vyskupai. Nežinau. Rusijoje yra 40 tūkstančių kunigų. Mano manymu, maždaug 10 proc. jų tvirtai remia karą, dar 10 proc. yra kategoriškai prieš jį, o likę 80 proc. daugiau ar mažiau abejingi.
Tas abejingumas taip pat yra didelė kliūtis. Jie galvoja: „Geriau nusisukti. Tai su manimi nesusiję. Nieko negaliu padaryti. Toks likimas.“ Rusų mąstysenai būdingas savotiškas niūrus fatalizmas.
Todėl nežinau. Manau, sunku įsivaizduoti iš tiesų stiprią, nepriklausomą Stačiatikių bažnyčią. Juk net tarp sentikių, kurie dar XVII amžiuje pasipriešino oficialiajai Bažnyčiai, nemažai remiančiųjų karą. Jie nori išsaugoti savo privilegijas, savo pastatus ir maldos namus.
Buvau susidariusi galbūt kiek romantišką įspūdį, kad jie yra savotiška katakombų, pogrindinė Bažnyčia. Žinoma, visoje Rusijoje yra tokių pogrindinių bendruomenių: žmonių, kurie renkasi melstis savo svetainėse, kurie nebegali prisiversti eiti į cerkvę, nes nenori klausytis kunigo skaitomos maldos už pergalę.
Kaip, esu tikra, žinote, kunigas, kuris žodį „pergalė“ pakeitė žodžiu „taika“, iškart neteko kunigo luomo ir dėl persekiojimo buvo priverstas išvykti iš šalies. Dabar jis tarnauja Turkijoje, būdamas pavaldus Konstantinopolio patriarchui.
Taigi manau, kad Bažnyčioje dabar yra pasipriešinimo židinių. Žinau, kad jų yra. Tačiau ar jie turi pakankamai jėgų susitelkti ir mesti iššūkį esamai padėčiai, labai neaišku.
– Ar jie verčiami pasirinkti pusę? Prasidėjus plataus masto invazijai nemažai Rusijos viešų asmenų – menininkų, dainininkų ir kitų – nusprendė tylėti. Jie nei palaikė karą, nei pasisakė prieš jį. Tačiau dabar, karui užsitęsus, jie verčiami aiškiai pasirinkti pusę arba išvykti iš šalies. Ar tas pats vyksta ir su kunigais?
– Jų įtaka nė iš tolo neprilygsta popmuzikos žvaigždžių įtakai. Šioms sakoma: arba važiuojate koncertuoti kariams Donbase, arba atšauksime visus jūsų koncertus.
Tačiau taip, labai daug kunigų neteko kunigo luomo, kai kurie buvo įkalinti, o daugelis turėjo išvykti į užsienį. Daugelis jų prarado pragyvenimo šaltinį.
Vokietijoje yra įkurta organizacija „Mir vsem“, arba „Taika visiems“. Ji padeda kai kuriems iš šių kunigų išmaitinti šeimas ir išgyventi. Kartais taip pat mėgina padėti jiems susirasti darbą užsienyje, kad galėtų išvykti.
Tačiau yra daug kunigų, kurie savo bendruomenėms yra pagrindinė atrama. Jie telkia savo kaimo žmones, rūpinasi daugybe vienišų senolių ir jaučia, kad tikintiesiems jų labai reikia. Net jeigu sąžinė sako, kad reikėtų išvykti, arba jie mano, kad užsienyje galėtų gyventi geriau, pareigos jausmas verčia juos likti.
Ir niekas nėra apsaugotas nuo persekiojimo. Pavyzdžiui, yra tokia moteris, Lida Moniava, kuri vadovauja vaikų hospisui. Ji – ryškus pavyzdys, kaip krikščionybė įgyvendinama darbais.
Neseniai ji buvo sulaikyta dėl 2023 metais paskelbto komentaro, kuriame nebuvo nieko prieštaringo. Ji tiesiog citavo Jungtinių Tautų duomenis apie aukas ir klausė kodėl siunčiame savo ginklus į Ukrainą? Juk būna kur kas griežtesnių pasisakymų prieš karą.
Manau, ją nuspręsta sulaikyti siekiant parodyti, kad niekas nėra saugus. Niekas negali atvirai pasakyti, ką galvoja. Taip siekiama sukurti stalininę baimės atmosferą. Dabar ji į Rusiją iš tiesų sugrįžo.
– Tačiau kritikai sako, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia, dabar aktyviai palaikanti karą, galėjo pasirinkti bent jau neremti jo taip uoliai. Juk gyvename XXI amžiuje, gulagų nebėra, o Putinas negalėtų per vieną dieną atleisti visų kunigų – jų pernelyg daug. Ar jie turėjo pasirinkimą?
– Žinoma, turėjo. Karo pradžioje popiežius Pranciškus patriarchui Kirilui sakė, kad karas yra blogis, kad jis turėtų pasisakyti prieš karą ir skelbti taiką.
O Kirilas pradėjo skaityti kažkokį ilgą karo pateisinimų sąrašą. Popiežius Pranciškus jam pasakė: „Tu nesi Putino klapčiukas. Mes esame broliai Kristuje. Kodėl visa tai kalbi?“
Jis tikrai turėjo pasirinkimą. Tačiau dėl priežasčių, kurias jau minėjau, norėjo išsaugoti savo privilegijas ir likti arti valdžios.
Kita vertus, manau, kad jeigu jis iš tiesų būtų atvirai pasisakęs prieš karą, tikriausiai būtų buvęs nužudytas arba įkalintas. Manau, jis taip pat bijo. Baimė čia atlieka labai svarbų vaidmenį.
– Tačiau mes Vakaruose negalime žmonėms nurodinėti, kurią Bažnyčią rinktis. Vis dėlto turime mažinti Kremliaus įtaką. Kaip turėtume tai daryti?
– Manau, labai, labai svarbu tiksliai pateikti faktus ir kovoti su dezinformacija kiekviename žingsnyje. Tai sunku, nes kartais žmonės sako: „Man nesvarbūs faktai. Aš taip jaučiuosi.“
Suomijoje vaikai apie dezinformaciją mokomi nuo pat mažens, dar darželyje, todėl jau anksti išmoksta ją atpažinti.
Manau, turime stengtis ir patys rodyti pavyzdį. Užuot vien kritikavę, turime parodyti, kaip elgtis moraliai.
Taip pat nemanau, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia turėtų priklausyti Pasaulinei Bažnyčių Tarybai. Mano manymu, ją reikėjo pašalinti, nes visa, ką ji daro, prieštarauja Jėzaus mokymui. Juk antras pagal svarbą jo įsakymas buvo: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Ukrainoje vyksta visai ne tai.
Todėl manau, kad turime laikytis labai tvirtos pozicijos. Tačiau kartu ir mūsų Bažnyčių vadovai turi vengti veidmainystės. Tai nelengva, nes visi esame tik žmonės, bet manau, kad tai tikrai labai svarbu.
– Ukrainos Bažnyčia žengė bene didžiausią žingsnį atsiskirdama nuo Maskvos patriarchato. Ko galėtume iš jos pasimokyti ir kokių klaidų galbūt buvo padaryta?
– Tai labai skaudus klausimas Ukrainoje. Buvo įkurta nauja Bažnyčia, tačiau kol kas prie jos prisijungė tik du vyskupai iš Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios, kuri 300 metų buvo susijusi su Maskvos patriarchatu. Tam yra daug priežasčių.
Kai vykau į piligriminę kelionę į Počajivo vienuolyną Vakarų Ukrainoje, kuris yra „rusiškojo pasaulio“ idėjų bastionas, šalia manęs autobuse sėdėjo moteris iš Bučos. Ji keliavo su aštuonmete dukra. Jos tris savaites slėpėsi rūsyje, kai atėjo Rusijos kariai ir vykdė visus tuos žiaurumus. Dabar jau pats Bučos vardas tapęs karo nusikaltimų sinonimu.
Paklausiau jos: „Kodėl nepriklausote autokefalinei Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai? Kodėl likote Ukrainos Stačiatikių Bažnyčioje?“ Aiškumo neprideda ir tai, kad jų pavadinimai tokie panašūs.
Ji atsakė netikinti, kad autokefalinė Bažnyčia, įkurta 2018 metais, valdant Porošenkai, yra tikroji Bažnyčia. Ji mano, kad tai politinis projektas ir kad perėjusi į šią Bažnyčią negaus Dievo malonės.
Kremliaus propaganda labai aktyviai išnaudoja šį įsitikinimą, kad naujoji Bažnyčia nėra kanoninė. Todėl girdime tokius žmones kaip Margarita Simonian ar užsienio reikalų ministras Lavrovas kalbant apie tai, kas kanoniška, o kas ne. Juk jie nėra Bažnyčios reikalų žinovai. Tačiau iš esmės jie sako, kad Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia nėra tikroji Bažnyčia. Ir tai labai paveikus argumentas.
Be to, jie turi didžiules lobizmo galimybes Amerikoje. Net Marjorie Taylor Greene, kuri vienu metu buvo labai artima Trumpui, duodama interviu Steve’o Bannono laidai „War Room“, kalbėjo, kad Volodymyro Zelenskio vyriausybė žudo krikščionis. Tai visiškas tikrovės apvertimas: juoda vadinama balta, o balta – juoda.
Rusijos kariuomenė sunaikino daugiau nei 600 religinių pastatų. Ji nužudė apie 70 dvasininkų. Tikriausiai okupuotose Ukrainos teritorijose nužudytųjų yra gerokai daugiau, tik mes apie juos nežinome. Parapijiečiai ir dvasininkai buvo masiškai kankinami.
Tačiau, grįžtant prie jūsų klausimo apie klaidas, manau, kad Ukrainos saugumo tarnybos, uždarydamos kai kurias cerkves, kartais galėjo elgtis pernelyg griežtai.
Ukrainoje nėra tokios sistemos, kurioje viskas būtų sprendžiama iš viršaus. Kiekviena parapija pati nusprendžia, kuriai bažnytinei jurisdikcijai nori priklausyti. Tačiau kartais būdavo rengiamos provokacijos, specialiai skirtos propagandai. Manau, kad Ukrainos saugumo tarnyba, SBU, kartais pakliūdavo į šiuos spąstus, elgdamasi pernelyg agresyviai.
Tuomet per televiziją rodomi vaizdai atrodo blogai. Kai matai iš cerkvės stumiamus senyvus žmones ar vyskupą, kuriam nuo galvos numušamas klobukas – jo galvos apdangalas, – tai atrodo blogai. Ypač tokioje šalyje kaip Amerika, kur religijos laisvės idėjai teikiama tokia didelė reikšmė. Taigi čia labai sunku rasti tinkamą kelią.
Su Maskva susijusios Bažnyčios parapijose yra daug Ukrainos patriotų, kovojančių fronte. Fronte kovoja jų sūnūs, broliai ir vyrai. Jie nėra Trojos arklys valstybės viduje, tačiau SBU kartais juos taip vertina.
Galima suprasti kodėl: buvo nemažai atvejų, kai kunigai perdavė Rusijos kariuomenei strateginę informaciją arba skleidė „rusiškojo pasaulio“ propagandą. Tačiau manau, kad tokių kunigų yra mažuma.
Apskritai manau, kad ukrainiečiai yra kur kas religingesni už rusus. Todėl jiems gali būti labai skaudu jausti, kad Bažnyčios viduje vyksta savotiškas pilietinis karas.
Manau, reikia daryti viską, kad ši priešprieša būtų kuo mažesnė. Kol nėra skatinamas smurtas, žmonės turėtų galėti lankyti pamaldas pas tą kunigą, pas kurį nori.
Kai kurios parapijos pačios patyrė, ką reiškia gyventi Rusijos valdžioje. Pavyzdžiui, kai kuriuose kaimuose aplink Kyjivą. Viename iš jų, Bobryke, kuriame lankiausi, atėjusi Rusijos kariuomenė, grasindama ginklais, privertė kunigus atiduoti varpinės raktus ir joje įkurdino snaiperius.
Po to vietos žmonės nebenorėjo turėti nieko bendra su Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia, jeigu joje ir toliau per pamaldas būtų minimas patriarchas. Tačiau nemanau, kad šiandien Ukrainoje dar yra daug cerkvių, kuriose tebeminimas patriarchas Kirilas.
– Ką turėtume daryti mes, Vakarų visuomenės, kad apsisaugotume nuo bažnyčiose skleidžiamos propagandos, tačiau patys nesigriebtume smurto?
– Manau, čia grįžtame prie to, ką jau sakiau – turime rodyti gerą moralinį pavyzdį, skelbti meilę, o ne neapykantą, prisidėti prie pagalbos pabėgėliams, senyviems ir sergantiems žmonėms. Dirbti tokius darbus.
Taip pat turime stengtis kovoti su dezinformacija visur, kur tik įmanoma. Tai sunku, nes primena žaidimą, kurį Jungtinėje Karalystėje vadiname „Whac-A-Mole“: vos užvoži vienam išlindusiam kurmiui, kitoje vietoje iššoka kitas. Taigi, manau, atsakymas toks: turime nuolat išlikti budrūs.
