Japonijos atstatymo iniciatyvos fondas, nauja privati organizacija, atliko tyrimą, kurio rezultatai pateikia vieną gyviausių aprašymų apie tai, kaip Japonija buvo priartėjusi prie gerokai didesnės branduolinės katastrofos nei toji, kuri ištiko Fukušimos Daiči jėgainę.
Trisdešimties akademikų, teisininkų ir žurnalistų komanda šešis mėnesius nagrinėjo Japonijos atsaką į avariją, kurią sukėlė pernai kovo 11-ąją šalį supurtęs žemės drebėjimas ir cunamis, sutrikdęs jėgainės aušinimo sistemos darbą.
Tyrėjai apklausė per 300 žmonių, tarp jų ir aukščiausius branduolinės energetikos kontrolierius bei vyriausybės atstovus ir net tuometį Japonijos premjerą Naoto Kaną. Jiems buvo suteikta išskirtinė prieiga prie informacijos – iš dalies nusileidžiant visuomenės, norinčios didesnio valdžios atskaitomumo, spaudimui, iš dalies iš pagarbos organizacijos įkūrėjo Yoichi Funabashi, buvusio dienraščio „Asahi Shimbun“ vyr. redaktoriaus ir vieno gerbiamiausių Japonijos intelektualų, autoritetui.
Ataskaitoje taip pat aprašomi paklaikusio jėgainės vadovo Masao Yoshidos skambučiai vyriausybės pareigūnams.
Išankstinėje ataskaitoje rašoma, kad veiksmingą Japonijos atsaką kartais silpnino tarpusavio nepasitikėjimas tarp pagrindinių veikėjų: tarp šalies premjero Naoto Kano ir jėgainės operatoriaus „Tokyo Electric Power“ („Tepco“) būstinėje Tokijuje bei pačios jėgainės administratoriaus. Dėl konfliktų pirmosiomis krizės dienomis tarp jų cirkuliuodavo neaiški ir kartais prieštaringa informacija, rašoma ataskaitoje.
Ataskaitoje taip pat aprašomi paklaikusio jėgainės vadovo Masao Yoshidos skambučiai vyriausybės pareigūnams, kuriems jis tvirtino galintis suvaldyti situaciją, jei jam bus leista pasilikti visą personalą. Tuo pat metu jis ignoravo „Tepco“ vadovų draudimą nenaudoti jūros vandens perkaitusiems reaktoriams aušinti.
Kita vertus, kompanijos prezidentas Masataka Shimizu, kaip viename interviu užsiminė Y.Funabashi, taip pat skambino premjero tarnybai ir tvirtino, kad būtina kuo greičiau evakuoti visus darbuotojus. Toks žingsnis galėjo turėti katastrofiškų pasekmių.
400 puslapių ilgio ataskaitoje taip pat aprašoma vis prastėjusios nuotaikos Japonijos premjero rezidencijoje, kai kovo 14 ir 15 dienomis jėgainėje nugriaudėjo keli sprogimai. Tada N.Kanas ir kiti pareigūnai ėmė svarstyti blogiausius įvykių scenarijus, jei Fukušimos Daiči jėgainės darbuotojus tektų evakuoti. Tokiu atveju padėties elektrinėje būtų tapusi nebekontroliuojama, į atmosferą būtų buvę išmesta dar daugiau radioaktyvių medžiagų, dėl kurių būtų tekę evakuoti ir kitas šalia esančias jėgaines, kurios taip pat be personalo liktų nekontroliuojamos.
Ataskaitoje cituojamas tuometis ministrų kabineto sekretorius Yukio Edano, perspėjantis, kad tokia „demoniška grandininė reakcija“ galų gale baigtųsi būtinybe evakuoti gyventojus iš Tokijo, esančio už 250 kilometrų į pietus: „Prarastume Fukušimos Daini, o tada prarastume Tokiją, – cituojamas Y.Edano, minintis du kitus Fukušimos reaktorius. – Jei taip nutiktų, visiškai logiška tikėtis, kad prarastume ir patį Tokiją.“
„Tik per plauką išvengėme blogiausio scenarijaus, nors visuomenė to tuo metu nežinojo“, – sako fondo įkūrėjas Y.Funabashi. Jis kaltina premjero N.Kano administraciją bijojus sukelti paniką.
Ataskaitoje taip pat aprašoma N.Kano administracijos panika dėl rizikos, kad daugiau nei 10 tūkst. panaudoto branduolinio kuro strypų, laikytų nesaugiose talpyklose šalia pažeistų reaktorių, gali paskleisti didelius radiacijos kiekius. Tik prabėgus penkioms dienoms po žemės drebėjimo Japonijos kariniai sraigtasparniai pagaliau galėjo patvirtinti, kad rizikingiausia talpykla šalia ketvirtojo reaktoriaus vis dar saugiai pripildyta vandens.
„Tik per plauką išvengėme blogiausio scenarijaus, nors visuomenė to tuo metu nežinojo“, – sako fondo įkūrėjas Y.Funabashi. Jis kaltina premjero N.Kano administraciją bijojus sukelti paniką, dėl kurios buvo nuspręsta slėpti tikruosius pavojaus mastus. Pasak Y.Funabashio, vyriausybė slėpė pačius juodžiausius katastrofos vertinimus ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo savo sąjungininkių, tokių kaip JAV. Y.Funabashi teigia, kad tyrimas atskleidė, „kokie nepatikimi buvo JAV ir Japonijos santykiai“ pirmosiomis krizės dienomis, kol kovo 22 dieną pradėti rengti kasdieniai tarptautiniai susitikimai premjero rezidencijoje.
Ataskaita patvirtina JAV branduolinės energetikos ekspertų – tiek dirbančių vyriausybei, tiek privačiajame sektoriuje – įtarimus, kad Japonijos valdžia nebuvo visiškai atvira apie pažeistos Fukušimos jėgainės keliamo pavojaus mastus. Vis dėlto atskleidžiama, kad ir JAV vyriausybė kartais pernelyg jautriai reaguodavo ir perdėdavo pavojus. Pavyzdžiui, kad amerikiečiai pareigūnai klaidingai perspėjo, jog prie ketvirtojo reaktoriaus laikomas panaudotas kuras nebėra panardintas vandenyje ir gali prasidėti reakcijos, paskleisiančios didelius radiacijos kiekius.
Vis dėlto, pasak Y.Funabashi, būtent Japonijos vyriausybės nesugebėjimas tinkamai informuoti tautą apie pavojų paskleidė nepasitikėjimo atmosferą, kuri ir paskatino jį pradėti tyrimą. Japonijoje, kur žmonės pasitiki oficialiomis įvykių versijomis, tokie išorinių organų atliekami tyrimai palyginti reti.
Pasak tyrėjų, jų išvados skiriasi nuo pačios vyriausybės atlikto katastrofos tyrimo, kuris paskelbtas gruodį. Rimčiausias neatitikimas – lemiama branduolinės krizės akimirka, kai premjeras N.Kanas kovo 15-osios rytą įžygiavo į „Tepco“, išgirdęs, kad bendrovė ketina evakuoti visus savo darbuotojus iš jėgainės.
Vyriausybės ataskaita palanki „Tepco“ ir tvirtina, kad N.Kanas – buvęs pilietinis aktyvistas, kurio nuomonės dažnai kirsdavosi su Japonijos elito požiūriu – tiesiog neteisingai suprato bendrovės teiginius – neva ji ketino evakuoti tik dalį personalo. Y.Funabashi sako, kad jo tyrėjai apklausė daugumą dalyvavusių žmonių – išskyrus bendradarbiauti atsisakiusius „Tepco“ vadovus – ir sužinojo, jog bendrovė išties tvirtino planuojanti evakuoti visą personalą.
Y.Funabashi giria N.Kaną už teisingą sprendimą neleisti „Tepco“ apleisti elektrinės: „Premjeras N.Kanas turėjo savų minusų ir padarė klaidų, bet jo įsiveržimas į „Tepco“ biurą reikalaujant nepasiduoti išgelbėjo Japoniją.“
