„Kas šešis mėnesius ES sankcijos Rusijai atnaujinamos, bet tik po to, kai po vienuolikos valandų pasiekiamas susitarimas su Vengrija. Tiesą sakant, nuo 2022 m., kai buvo pradėta plataus masto invazija į Ukrainą, nė vienas ES geopolitinis sprendimas, susijęs su karu Ukrainoje ar gynyba nuo Rusijos, neišvengė Vengrijos šantažo“, – sako G.Landsbergis.
Pasak jo, vienas ryškus pavyzdys – 2023 m., kai ES buvo pasirengusi istoriniam momentui: pradėti stojimo derybas su karo nualinta Ukraina, o tai tikriausiai buvo vienas ryžtingiausių geopolitinių signalų, kuriuos buvo galima pasiųsti atsakant į Rusijos agresiją. Nepaisant didžiulių iššūkių, susijusių su šiuo procesu vykstant invazijai, Ukraina padarė didžiulę pažangą vykdydama išankstines sąlygas. Ji įgyvendino būtinas reformas, o ES rado politinį ryžtą tęsti veiksmus, tvirtina politikas.
„Tačiau per kiekvieną susitikimą Budapeštas reiškė prieštaravimus, teigdamas, kad Ukraina nepakankamai užtikrina mažumų teises ir mažina korupciją. Tai buvo labai ironiška, turint omenyje, kad Vengrija pati pasiekė prastų rezultatų. Kaip sakoma vengrų posakyje: „Pelėda pasakė žvirbliui, kad jis turi didelę galvą“.
Tokia vilkinimo taktika atrodė tarsi ištraukta tiesiai iš Kremliaus vadovėlio, izoliuojančio Kyjivą ir kenkiančio Briuseliui. Vengrija net nebandė to slėpti“, – tvirtina G.Landsbergis.
Pasak jo, ES šiuo metu susiduria su didžiausia išorine grėsme savo saugumui nuo pat jos įkūrimo, nes valstybės narės labiau rūpinasi savo siaurais interesais ir santykiais su Maskva, o ne savo, kaip ES narių, atsakomybe. Anot buvusio užsienio reikalų ministro, „palikdamas Vengriją nenubaustą ir net apdovanodamas V.Orbaną už jo destruktyvų elgesį, Briuselis normalizuoja šantažą ir prašosi jo dar daugiau“.
Ką galima padaryti
Laimei, ES nėra bejėgė visa tai sustabdyti. Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnis yra mechanizmas, skirtas būtent tokiai situacijai, kai valstybė narė sistemingai ignoruoja Europos vertybes. Procesas sudėtingas, bet jis egzistuoja, tvirtina G.Landsbergis.
Pagal 7 straipsnio 1 dalį procesas gali būti pradėtas, jei yra „aiški rimto Europos vertybių pažeidimo“ rizika. Tai turi būti patvirtinta Europos Parlamento balsų dauguma. Jei pavojus pasitvirtina, 7 straipsnio 2 dalis leidžia Europos Vadovų Tarybai pripažinti kaltinamą narę pažeidėja. Tokiu atveju pagal 7 straipsnio 3 dalį galima taikyti sankcijas, įskaitant balsavimo teisių sustabdymą.
Pasak G.Landsbergio, šį procesą užbaigti sudėtinga, nes tam reikia visų valstybių narių, išskyrus kaltinamąją, bendro sutikimo. „Vis dėlto 7 straipsnis išlieka geriausia ES turima priemone kovojant su nesąžiningumu, nes nesąžininga šalis bent jau negali blokuoti proceso“, – sako politikas.
Anot jo, visiškai įmanoma, kad kiti pažeidėjai atsitrauktų, jei pamatytų, kad Vengrija tapo pavyzdžiu. Svarbiausia, jei 7 straipsnio procesas būtų visiškai įgyvendintas prieš Vengriją, būtų parodyta, kad Europos vertybės nėra tik žodžiai popieriuje; jos būtų patvirtintos kaip pagrindiniai principai, o jų ignoravimas turėtų realių pasekmių, tvirtina G.Landsbergis.
