„Italijai reikia žadintuvo ir aš esu tinkamas žmogus“, – pareiškė 48 m. Emanuele Filiberto di Savoia, nebeegzistuojančios Italijos karalystės sosto įpėdinis, paveldėjęs Venecijos ir Pjemonto princo titulą.
Tam, kad neišnyktų Italijos Respublika, princas įsitikinęs, jo pagalba – būtina.
„Gana asmenukių ir tuščių lozungų politikos. Italijai reikia konkrečių planų, ilgalaikės ateities vizijos, nes kitaip ji nebeatsigaus. Italija ir „Made in Italy“ yra talento ir veiksmo sinonimas, o valstybinis aparatas su savo biurokratiniu voratinkliu yra vėžlys, kuriam nerūpi nei italų, nei Italijos gerovė“, – teigia princas ir viešai paskelbė kuriantis idėjų judėjimą „Realtà Italia“ (liet. Italijos realybė).
Tiesa, princas neslepia ketinimų nuo idėjų pereiti prie politinių manevrų.
„Dar nežinau, ar „Realtà Italia“ taps politiniu judėjimu, ar liks idėjų generatoriumi. Kol kas prie bendro stalo kviečiu geriausius Italijos vyrus ir moteris. Jei reikės žengti į politiką, žengsime“, – ryžtingai nusiteikęs princas.
Į jo kvietimą atsiliepė šalyje žinomi verslininkai, pramonininkai, mados pasaulio atstovai, tarp kurių dizaineris Brunello Cucinelli, bankininkas Ennio Doris, Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos Europos regiono vadovė Alessandra Priante, šefas Davide'as Oldani, buvusio Prancūzijos prezidento Francois Mitterand'o sūnėnas Fredericas Mitterrand'as, ėjęs kultūros ministro pareigas.
Kol princas su įvairių šalies sektorių galiūnais svarsto, kaip gelbėti Italiją, spaudoje svarstomos jo sukurto judėjimo pavadinimo subtilybės. Lietuviškai pavadinimas gal ir neturi poteksčių, bet itališkai – taip. Žodis „realtà“ reiškia realybę, bet ir karališkumą. Taigi, Italijos realybė ar karališkoji Italija?
Paskutiniojo Italijos karaliaus Umberto II anūkas gimė ir augo tremtyje Šveicarijoje. Dėl senelio draugystės su fašistais, 1946 m. vykusiame referendume italai atsisakė monarchijos, pasirinko respubliką ir kaip reikiant nubaudė juos į duobę įstūmusius karališkosios šeimos palikuonis. Italijos Konstitucijos baigiamosiose nuostatose buvo įrašytas straipsnis, draudžiantis visiems laikams karaliaus Umberto II vyriškos lyties palikuonims įkelti koją į Italiją.
Praėjus dešimtmečiui nuo trijų nesėkmingų bandymu, princas vėl grįžta į politinę areną ir, kaip šmaikštauja Italijos žiniasklaida, dar kartą įrodo, kad „turi tūkstantį gyvybių“.
Tik 2003 m., valdant Silvio Berlusconi, buvo priimtos Konstitucijos pataisos ir princas bei jo tėvas Vittorio Emanuele di Savoia galėjo įkelti koją į šalį ir gavo Italijos piliečių pasus. Politikų, žurnalistų ir fotografų apsupti jiedu iškilmingai pasirašė ištikimybės Italijai priesaiką ir dievagojosi į politiką nesikišti.
Pasirodo, princų pažadai kartais ne ką tenusileidžia jūreivių pažadams.
Tremtyje gimęs ir augęs Emanuele Filiberto Italijoje sukėlė ažiotažą. Princą kvietė įvairios televizijos programos, interviu pageidavo politiniai ir bulvariniai žurnalai, o ant kulnų nuolat lipo paparacai.
Jaunas ir išvaizdus princas dėmesiu mielai mėgavosi ir nuo italų nesislėpė. Tauta galėjo apie naujai atrastą karalaitį ne tik plačiai skaityti spaudoje, bet ir pasimėgauti jo grakščiu šokio žingsniu televizijos programoje „Šok su žvaigžde“, princas savo balsu publiką pamalonino svarbiausiame šalies muzikos festivalyje San Reme. Princu italai galėjo grožėtis netgi reklaminių pauzių metu, kur Emanuele Filiberto reklamavo „karališkas“ alyvuoges, italų mėgstamą aperityvą ar savo paties sukurtus džemperius su blizgančia karūna ant krūtinės.
Italai tiesiogiai per televizoriaus ekraną galėjo ne tik gyvai dalyvauti pompastiškoje, amžiaus vestuvėmis pavadintoje, princo santuokos ceremonijoje Romoje su prancūzų aktore Clotilde Courau, bet ir pamatyti princą melžiantį karves, valantį kanalizacijos vamzdžius ar malantį miltus akmeninėmis girnomis įvairiuose realybės šou.
Emanuele Filiberto stengėsi iš paskutiniųjų, kad kažkada jo senelį ištrėmusi tauta jį besąlygiškai pamiltų. Išvaizdus, veiklus, nevengiantis autoironijos princas italų simpatijas pelnė. Tačiau jo politiniai bandymai patyrė visišką fiasko.
Daryti kažką konkretaus Italijai princas bando jau penkiolika metų. Vos tik gavęs Italijos pasą, jis įkūrė kultūrinę asociaciją „Valori e Futuro“ (liet. Vertybės ir ateitis), kuria, kaip teigė oficialiai, siekė skleisti laisvės ir demokratijos vertybes.
Šias vertybes skleisdamas princas apvažiavo pusę Italijos, tačiau jo turas buvo įvertintas kaip kultūrinėmis iniciatyvomis ir įvairių jubiliejų minėjimais pridengta rinkimų kampanija ir bandymas prasmukti į politiką. Rezultatas – vienintelis asociacijos politinis kandidatas parlamento rinkimuose išrinktas nebuvo.
Tačiau princas rankų nenuleido. Parlamento rinkimuose 2008 m. Emanuele Filiberto iškėlė savo kandidatūrą Europoje gyvenančių Italijos rinkėjų apygardoje. Princo sąrašas „Vertybės ir ateitis su Emanuele Filiberto“ surinko 4493 balsus – mažiausiai iš visų rinkimuose dalyvavusių politinių judėjimų.
Po metų princas kandidatavo Europos Parlamento rinkimuose, šįkart stipresnį rinkėjų palaikymą turinčios „Centro unijos“ gretose. Jo vardas puikavosi trečioje sąrašo vietoje ir televizijoje pelnytas populiarumas padėjo surinkti apie 22 tūkst. balsų. Tik popieriuje karūnuotam italui patekti į Europos Parlamentą šitiek balsų nepakako.
Dabar, praėjus dešimtmečiui nuo trijų nesėkmingų bandymu, princas vėl grįžta į politinę areną ir, kaip šmaikštauja Italijos žiniasklaida, dar kartą įrodo, kad „turi tūkstantį gyvybių“.
Dabar ne laikas polemikai, dabar laikas meilei, – teigia E.Filiberto.
„Jo Didenybė Emanuele Filiberto Umberto Reza Ciro René Maria di Savoia, italams žinomas tiesiog kaip Emanuele Filiberto di Savoia, paskutiniojo Italijos karaliaus anūkas, buvęs tremtinys, kilmingasis, tėvas, vyras, mecenatas, geradarys, verslininkas, šoumenas, dainininkas, šokėjas, laidų vedėjas, nuolatinis įvairių televizijos laidų svečias, bet ypač – turintis nenugalimą potraukį politikai. Su tokiu geneologiniu medžiu kaip jo, kitaip ir būti negali“, – šmaikštauja įtakingas Italijos dienraštis „Il sole 24 ore“.
Tačiau nepaisydamas nesėkmių, akivaizdaus italų nepasitikėjimo iš šalies išgrūsto karaliaus anūko politiniais gabumais ir net tam tikros ironijos spaudoje, princas rankų nenuleidžia.
„Dabar ne laikas polemikai, dabar laikas meilei, – teigia Emanuele Filiberto. – Aš visada mylėjau Italiją, nuo pat vaikystės, kai dar ją galėjau matyti tik iš tolo. O šiandien, kai, atrodo, šalis nebeturi rytojaus, ją myliu dar labiau.“
Būtent todėl, kad mylimoji Italija turėtų rytojų, princas teigia tiesiog negalįs sėdėti sudėjęs rankų.
„Ne apie tokią Italiją svajojau gyvendamas tremtyje, – sako princas. – Pakviečiau susiburti aplink mane savo srities ekspertus, geriausius Italijos vyrus ir moteris, tam, kad kartu sukurtume geresnį rytojų, geresnę Italiją mums visiems.“
