Lubiankos aikštės pertvarkymo darbai Maskvos centre vyksta jau kelis mėnesius, savo skiltyje „Spiegel“ rašė opozicinis rusų žurnalistas, istorinių knygų autorius Michailas Zygaris.
„Tačiau panašu, kad Lubiankos aikštė neilgai primins Provansą. Mano šaltinių teigimu, politinis sprendimas jau priimtas – Dzeržinskis sugrįš į savo vietą“, – teigė jis.
Kokiais šaltiniais rėmėsi, žurnalistas neatskleidė. Oficialiai nei Rusijos federalinė valdžia, nei Maskvos miesto administracija apie planus grąžinti Felikso Dzeržinskio paminklą į Lubiankos aikštę kol kas nėra pranešusios.
M.Zygario teigimu, Felikso Dzeržinskio paminklo sugrąžinimas į Lubiankos aikštę turėtų ne tik istorinę, bet ir simbolinę reikšmę.
Po 1991 metų rugpjūčio pučo žlugimo paminklas sovietinių specialiųjų tarnybų įkūrėjui buvo nuverstas nuo postamento. Pasak M.Zygario, tuomet tai tapo vienu iš totalitarinės sistemos žlugimo simbolių, o dabar jos sugrįžimas būtų ženklinamas simboliniu sovietinio palikimo atkūrimu.
Paminklo grąžinimo idėją ne kartą kėlė ir Rusijos komunistų partija. Šių metų balandį partijos Centro komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Jurijus Afoninas pareiškė, kad ši iniciatyva išlieka aktuali. Toks pareiškimas nuskambėjo po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas suteikė Maskvoje esančiai FSB akademijai Felikso Dzeržinskio vardą.
„Manau, kad prezidento sprendimas mūsų iniciatyvą dar labiau sustiprina“, – tuomet sakė J.Afoninas.
Paminklas Lubiankos aikštėje stovėjo nuo 1958 iki 1991 metų. Kadrai, kuriuose matyti, kaip prie skulptoriaus Jevgenijaus Vučetičiaus sukurto paminklo tvirtinami lynai, o vėliau kranu jis nuverčiamas nuo postamento, tapo vienu ryškiausių taikios antikomunistinės revoliucijos pergalės ir naujo Rusijos istorijos etapo pradžios simbolių.
Kruvino teroro kūrėjas
Rusijos Ypatingosios komisijos – Čeka – įprastai vadinamos tiesiog ČK, tėvu tituluojamas Feliksas Dzeržinskis arba „geležinis Feliksas“, „pirmasis čekistas“ – tai vienas garsiausių ir kruviniausių bolševikų, kurio kilmė siejama su Lietuva.
Po 1917 m. bolševikų perversmo įkūręs sovietinę slaptąją policiją, F.Dzeržinskis jai vadovavo iki mirties 1926 metais. Jo inicijuota institucija tapo vienu pagrindinių ankstyvosios Sovietų Sąjungos represinio aparato ramsčių.
ČK veikė beveik nevaržoma teisinių procedūrų – vykdė areštus, ėmė įkaitus, organizavo egzekucijas ir kovojo su režimo priešininkais. Pats F.Dzeržinskis neslėpė, kad revoliucijos tikslams pasiekti laiko pateisinamomis ir teroro priemones.
Istorikų teigimu, svarbiausias jo palikimas buvo ne asmeninės savybės, o sukurta sistema, kurioje valstybės interesai buvo iškelti aukščiau teisės viršenybės principo. Per vadinamąjį Raudonąjį terorą 1918–1920 m. ČK aukomis tapo dešimtys tūkstančių žmonių, nors tikslus žuvusiųjų skaičius iki šiol tebėra diskusijų objektas.
F.Dzeržinskio įkurta organizacija laikoma vėlesnių sovietų jėgos struktūrų pirmtake – nuo GPU ir NKVD iki KGB. Šios institucijos tradicijų tęsėja laikoma ir dabartinė Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB).
„Geležinio Felikso“ mitas
Rusijos specialiosios tarnybos iki šiol Dzeržinskį laiko savo instituciniu pirmtaku. Dabartinė Federalinė saugumo tarnyba (FSB) savo kilmę sieja su jo įkurta Čeka, o jos centrinė būstinė tebėra įsikūrusi tame pačiame Lubiankos aikštės komplekse Maskvoje, kuriame veikė ir sovietinės saugumo struktūros.
1991 m. rugpjūčio 23 d., žlugus pučui prieš Sovietų Sąjungos reformų procesą, minia Maskvoje nuvertė 15 tonų sveriančią F.Dzeržinskio skulptūrą priešais KGB būstinę.
Šie vaizdai tapo vienu ryškiausių Sovietų Sąjungos griūties simbolių. Daugeliui Rusijos gyventojų paminklas įkūnijo valstybės represinę galią – nuo Čekos įkūrimo po 1917 m. revoliucijos iki pat SSRS žlugimo.
Istorikai pažymi, kad paminklo nuvertimas buvo ne tik protestas prieš konkretų veikėją, bet ir simbolinis atsiribojimas nuo visos represinių institucijų grandinės – nuo Čekos iki NKVD ir KGB.
Tačiau pastaraisiais metais Rusijoje vis dažniau pasigirsta raginimų grąžinti Dzeržinskio atminimo ženklus į viešąsias erdves. Kritikai tokius bandymus vertina kaip platesnės Kremliaus vykdomos sovietinės praeities reabilitacijos dalį, kai represinio aparato kūrėjai pristatomi ne kaip teroro organizatoriai, o kaip stiprios valstybės simboliai.
Tokia tendencija, jų vertinimu, rodo ir besikeičiantį oficialų požiūrį į sovietinio režimo nusikaltimus bei valstybės smurto vaidmenį politikoje.
Dėl tos pačios priežasties šiandien Rusijoje periodiškai atgimstančios iniciatyvos grąžinti jo paminklą vertinamos ne tik kaip istorinės atminties, bet ir kaip politinio kurso bei požiūrio į sovietinį represinį paveldą ženklas.
