Anot ataskaitos, tarp jo vietininkų yra vyriausybės vadovas Michailas Mišustinas, Maskvos meras Sergejus Sobianinas, vicepremjeras Dmitrijus Patruševas, gynybos ministras Andrejus Belousovas, taip pat Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas, buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Likusios dalies V.Putino išrinktųjų analitikai neįvardijo.
Šioje elitinėje grupuotėje pastebima tendencija stiprinti jaunesnių į ją priskirtų asmenų pozicijas, taip palaipsniui mažinant vadinamosios „senosios gvardijos“ politinę bazę ir funkcijas.
Spalio 7 d. V.Putinui sukako 74 metai. Pastaraisiais metais žiniasklaidoje būta apsčiai diskusijų apie galimus jo įpėdinius. Tačiau, kaip pastebi naujienų portalas Laisvės radijas, šioje srityje vis dar trūksta aiškumo.
D.Medvedevas kol kas yra vienintelis, kurį V.Putinas paskyrė savo įpėdiniu, nors ir laikinai, nuo 2008 iki 2012 metų.
2021 m. Kremliaus vadovas pasirašė įstatymą, kuriuo prezidento kadencijų skaičius buvo „nunulintas“. Tai leidžia būti perrinktam ir išlaikyti prezidento postą iki 2036 m., kol jam sukaks 84 metai.
Apie galimus V.Putino įpėdinius ir apie tai, ar Kremliaus šeimininkas apskritai yra pasirengęs dalytis valdžia, Laisvės radijo žurnalistai kalbėjosi su vienu iš ataskaitos autorių, politologu Nikolajumi Petrovu.
„Iki 2030 m. rinkimų Putinui bus beveik 80 metų. Akivaizdu, kad jis negali nesusimąstyti apie tai, jog fiziškai nebegalės vykdyti visų tų pareigų, kurias atlieka šiandien.
Tačiau problema glūdi ne tik kartų kaitoje, bet ir tame, kad kartų kaita automatiškai reikalauja politinės sistemos pertvarkos. Senieji bendražygiai pasitraukia, o jų vietą užima ištikimi, tylūs tarnai, nesugebantys, kaip tai darė jų pirmtakai, realiai priimti sprendimų ir veikti pakankamai savarankiškai.
Todėl aš įsivaizduoju būsimą schemą kaip tokį sistemos perjungimą į automatinio valdymo režimą. Putinas savo rankose išlaiko visus prezidento įgaliojimus, o tai yra principinis klausimas“, – dėstė politologas.
„Putinas 3.0“
Jo teigimu, tuo pačiu V.Putinas perduoda ir toliau tik aktyviau perdavinės kasdienes pareigas tiems patikimiems žmonėms, kurie šiandien praeina tariamą atranką.
„2007 m. mes perėjome prie tandeminio valdymo režimo, tačiau šiandien ši sistema veikia šiek tiek kitaip – Putinas nenori ir neieškos vieno galingo įpėdinio, nes tai pavojinga.“
Jis nori paskirstyti savo įgaliojimus tarp eilės žmonių, iš kurių nė vienas negali pretenduoti į tai, kad jį visiškai pakeistų. Manau, kad dėl tokios transformacijos personalizmas tik sustiprės. Neatsitiktinai buvo paminėta, kad tie asmenys, kuriuos šiandien Putinas laiko galimais kvazipaveldėtojais atskirose funkcinėse srityse, nebūtinai užima kokias nors savarankiškas, svarbias pareigas. Jie gauna savo įgaliojimus iš prezidento rankų ir visiškai priklauso nuo jo“, – išskyrė N.Petrovas.
Kaip pastebėjo politologas, tokioje situacijoje Kremliaus vadovas tampa savotišku Dengu Xiaopingu (Kinijos aukščiausiuoju lyderiu, ėjusiu pareigas nuo 1978 iki 1989 metų – red.past.), kuris visiškai kontroliuoja situaciją, tačiau, skirtingai nuo kinų tradicijos, turi visus įgaliojimus, užtikrinančius jo pozicijos saugumą.
„Tai savotiškas Putinas 2.0 arba Putinas 3.0. Kaip pavadinsite, taip nepagadinsite. Kai sulaukęs 80 metų jis nebegali užsiimti visa ta rutina, neturi jėgų kur nors važinėti, su kuo nors susitikti, rengti posėdžius, jis tampa savotišku dangaus gyventoju, kuris pakyla vienu laipteliu aukščiau.
Vis dėlto jis bet kuriuo metu gali įsikišti, pakoreguoti ir kažką pakeisti, jei reikalai nesiklostys pagal jo scenarijų. Žinoma, Putinas dalyvaus rinkimuose ir liks prezidentu, nes kitaip jis prarastų saugumo pajėgų kontrolę, o tai yra pagrindinė sąlyga jo valdžios išsaugojimui“, – paaiškino ekspertas.
Ką čia veikia Medvedevas?
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad V.Putino artimiausiame rate tebėra buvęs prezidentas D.Medvedevas. Anot N.Petrovo, į vadinamųjų senjorų grupę jis pateko ne dėl savo politinių gabumų ir savarankiškumo, o dėl asmeninio atsidavimo V.Putinui.
„Pirma, Dmitrijus Medvedevas yra Vladimiro Putino pavaduotojas Saugumo Taryboje. Jis užima dar porą tokių šiek tiek reprezentacinių, bet vis dėlto gerai skambančių pareigų. Jis priklauso šiai „senjorų“ grupei, t. y. tiems žmonėms, kurie šiandien iš tikrųjų laikomi bent jau vietininkais.
Akivaizdu, kad 2011 m. Medvedevas padarė savo pasirinkimą: rinkdamasis tarp 100 milijonų rinkėjų ir vieno rinkėjo, jis pasirinko vieną rinkėją, ir šia prasme jis, viena vertus, yra visiškai priklausomas nuo Putino, o kita vertus, neturi ir niekada neturės asmeninės komandos.
Be to, kaip žmogui, kuris negali nieko daryti savarankiškai, jis patinka Putinui: jam galima patikėti viską, ką tik nori, ne todėl, kad jo akys tokios sąžiningos, o todėl, kad jis pats nieko negali padaryti, ir šia prasme yra tinkamas“, – išskyrė politologas.
Bandydamas geriau paaiškinti V.Putino logiką, N.Petrovas atkreipė dėmesį, kad, kai kalbama apie šiuos daugiau nei dešimt kvazipaveldėtojų, reikia suprasti, jog jie nėra žmonės, kurie „bėga tuo pačiu takeliu“, ir kažkuris iš jų „atbėgs pirmas“.
„Tai žmonės, kurie bėga skirtingais takeliais: vienas iš jų gali vadovauti vykdomajai valdžiai, kitas – atstovaujamajai, trečias – teisminei ir panašiai. Kalbant apie Rusijos saugumo tarnybos (FSB) dalyvavimą šioje schemoje – jėgos bloko vaidmuo karo metais didėja, tačiau tai netaikoma korporacijų vadovų įtakai, kurių šiame jėgos bloke yra gana daug. Vienas iš labai svarbių Putino svertų yra stabdžių ir atsvarų sistema, leidžianti jam kontroliuoti jėgos bloką. Tam tikra prasme tai yra Achilo kulnas, nes niekas, išskyrus Putiną, tokios galimybės neturi, – reziumavo N.Petrovas.




