JAV deportavo jį į kalėjimą Rusijoje: kaip iš fronto pabėgęs karys išvengė 10 metų bausmės

Po to Artiomas praleido 13 mėnesių trijuose skirtinguose sulaikymo centruose Jungtinėse Valstijose, kol buvo atmestas jo prašymas suteikti prieglobstį Amerikoje.

Tada Donaldo Trumpo administracija nurodė surakinti jį grandinėmis ir grąžinti į Rusiją, kur jam grėsė iki 10 metų kalėjimo.

Maskvoje nusileidus lėktuvui, saugumo pareigūnai pastebėjo, kad 27 metų Artiomas yra ieškomas karinės prokuratūros. Tą akimirką jo neviltis dėl Rusijos ir Jungtinių Valstijų veiksmų buvo virtusi apmaudžiu susitaikymu.

„Shutterstock“ nuotr./Kalėjimas Rusijoje

„Eikite visi velniop. Darykite, ką norite. Aš žinau, kad esu teisus“, – pats sau kalbėjo buvęs Rusijos karys.

„Aš susitaikiau su likimu. Iš esmės buvau pasiruošęs mirti“, – pridūrė Artiomas.

Laikraštis „The New York Times“ pirmą kartą apie A.Vovčenką paskelbė praėjusiais metais, kai jis buvo įtrauktas į D.Trumpo administracijos vykdytą masinę deportacijos kampaniją.

Po to vyro laukė akistata su Rusijos sistema, kuri buvo perpildyta iš Ukrainos fronto pabėgusių arba sužeistų karių. Tai – aparatas, kuriame, nepaisant Kremliaus šeimininko Vladimiro Putino agresyvaus karo laikų autoritarizmo, gausu spragų.

Karinėje bazėje, kur Artiomas laukė teismo, dienos virto savaitėmis. Vyro noras kovoti už savo ateitį sugrįžo. Jis pasakojo, kad tyliai laukė tinkamos akimirkos, kasnakt meldėsi ir sutelkė savo drausmę, įgytą per ilgus kovos menų treniruočių metus. Jis pradėjo regzti pabėgimo planą.

„Aš tiesiog dėjau viltis į Viešpatį, – pareiškė A.Vovčenka. – Pamaniau, jei Dievas man padės šiame kelyje, tai reiškia, kad taip ir turi būti. Jei jis manęs nepraleis, na, tada, vadinasi, toks yra mano likimas.“

„Kas čia per velnias?“

Artiomas, apsaugos darbuotojo ir kirpėjos sūnus, užaugo kukliomis sąlygomis viename iš provincijos miestelių pietų Rusijoje. Baigęs kolegiją, buvo paimtas į kariuomenę ir, kaip pats sako, po to priverstas atlikti dar vienerių metų tarnybą pagal sutartį.

Kai 2022 m. V.Putinas pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, A.Vovčenka buvo sukrėstas: jis jau seniai ukrainiečius laikė savo broliais.

„Shutterstock“ nuotr./Rusijos kariai

„Negaliu su tuo susitaikyti, galvojau: kas čia per velnias? Kodėl?“, – atviravo jis.

Įsitikinęs, kad jo dalinys netrukus bus išsiųstas į Ukrainą, Artiomas pabėgo. Iš pradžių jis išvyko į Indoneziją, kur mokė džiudžicu, o vėliau – į Meksiką, iš kur 2024 m. perėjo į Jungtines Valstijas tam, kad paprašytų prieglobsčio.

Vyras atsidūrė sulaikymo centre Misisipėje. Ten, kaip jis pasakojo, už 1 dolerį per dieną dirbo virtuvėje, virė košę. Vieną dieną, nešdamas eveik 70 kg sveriantį katilą, jis sakė paslydęs ir susižeidęs nugarą.

„Net kariuomenėje, kur tikrai susidurdavau su netinkamu elgesiu, niekada nepatyriau nieko panašaus, kaip su mumis elgėsi ten“, – kalbėjo A.Vovčenka.

Vidaus saugumo departamento atstovas spaudai užginčijo Rusijos kario žodžius, pabrėždamas, kad „bet koks teiginys, jog ICE įstaigose vyrauja nepriimtinos sąlygos, yra melagingas.“

„Žvėriškas stresas“

Praėjusią vasarą, pralaimėjęs bylą Jungtinėse Valstijose, A.Vovčenka buvo įgrūstas į karinį lėktuvą.

Jis manė, kad paskutinė jo galimybė išsaugoti laisvę – per sustojimą Kaire įtikinti Egipto valdžios institucijas leisti jam vykti į Indoneziją, kur jis vis dar turėjo galiojančią vizą, o ne į Rusiją.

Nors pokalbis prasidėjo serija mandagių prašymų, labai greitai viskas pakrypo prasta linkme.

AFP/ „Scanpix“/Rusijos kalėjimas Sankt Peterburge. Asociatyvi nuotr.

Vyras nuėjo į oro uosto tualetą, kur įsikibo į vamzdį ir pareiškė, kad niekur neis. Jo teigimu, egiptiečių pareigūnai puolė jį ir ėmė daužyti į krūtinę. Artiomas prisiminė, kaip jo nugarą pervėrė aštrus skausmas. Paskui vienas apsaugininkas, sugriebęs už marškinių apykaklės, puolė jį smaugti.

Galiausiai, pasak jo, įėjo vyras su ginklu ir pagrasino jį nušauti.

Išgirdęs grasinimą, A.Vovčenka nustojo priešintis. Apsaugininkai pakėlė vyrą, surišo jo rankas ir kojas „kaip kokią dešrą“ ir nunešė į lėktuvą, skrendantį į Maskvą.

„Kaip koks ateivis“

Grąžintas į Rusiją, Artiomas pasinaudojo karo Ukrainoje nustekentos karinės sistemos chaosu.

Iš pradžių dvi dienas jis buvo laikomas kariniame kalėjime, o po to išsiųstas į bazę už Maskvos. Nors įprastai ši bazė skirta ryšių sistemų specialistų mokymams, šiuo metu joje taip pat veikia kareivių sulaikymo centras.

Centro kamerose buvo pilna sužeistų karių, dauguma jų kentėjo nuo psichinių ligų arba sparčiai blogėjančios sveikatos būklės.

Artiomas pripažino, kad bendra atmosfera čia buvo geresnė nei ta, su kuria jis susidūrė sulaikymo centre Jungtinėse Valstijose. Net kai kurie Rusijos pareigūnai elgėsi su juo kaip su žmogumi, net jei ir plūdo karius, vadindami „išdavikais“.

Jis nebuvo taip griežtai saugomas kaip tradiciniame Rusijos kalėjime. Vyro teigimu, valdžios institucijos nekonfiskavo jo telefono ar paso, o krepšį patikrino, tik ieškodamos ginklų. Artiomas sakė, kad centro pareigūnai beveik nepažinojo tokių kaip jis, kelerius metus praleidusių užsienyje. Nepaisydami jo prieštaravimo, bendražygiai praminė jį „amerikiečiu“.

„Zumapress“/„Scanpix“/Rusijos karys

„Jei atvirai, aš jiems buvau tarsi koks ateivis“, – pažymėjo A.Vovčenka.

Dėl didelio sužeistųjų skaičiaus sulaikymo centre, jaunas vyras neturėjo jokios galimybės naudotis valstybinių sveikatos priežiūros institucijų teikiamomis paslaugomis. Jis sutaupė šiek tiek pinigų ir tapo vienu iš kelių dešimčių sulaikytųjų, kuriuos centro sargybiniai reguliariai nuveždavo į vietines privačias sveikatos priežiūros įstaigas.

Gydytojų teigimu, Artiomas turi tris tarpslankstelines išvaržas, iš kurių viena išsikišo iš stuburo net 11 milimetrų.

Per tuos kelis mėnesius, kol truko vizitai pas gydytojus, apsaugininkas laukdavo, kol jis pasirodys, kad parvežtų atgal į bazę. Tada jis pradėjo regzti planą, kaip galėtų pabėgti.

„Tai tarsi pasiruošimas varžyboms, – atviravo jis. – Negali skirti laiką vien tik pačioms varžyboms. Svarbu sutelkti dėmesį į konkrečias užduotis, svarbiausias detales, o tada jas įvykdyti.“

„Visiškai pasimetęs“

Artiomas pasakojo, kad vieną dieną atvyko į gydymo įstaigą ir, vos tik dingo iš prižiūrėtojo akiračio, išėjo ir susistabdė taksi. Jis buvo pasiruošęs.

Vyras tiksliai žinojo, kokiu maršrutu važiuos ir kaip išvengs persekiojimo. Jis apskaičiavo, kad turi apie tris valandas išvykti iš Maskvos srities, kol jo nesustabdė paskelbta paieška.

Jam grėsė ilga laisvės atėmimo bausmė arba priverstinė kelionė į fronto liniją, todėl rizikuoti atrodė verta.

„Aš tiesiog negalėjau prisiversti pasiduoti, leisti, kad visas mano gyvenimas tiesiog išslystų iš rankų“, – kalbėjo A.Vovčenka.

Kai jis buvo laikomas kardomajame kalinime karinėje bazėje, Artiomo vardas buvo išbrauktas iš ieškomų asmenų sąrašų. Tokia, anot jo, yra įprasta Rusijos teismų tvarka.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas/ „Telegram“/Karas Ukrainoje

Įvairiomis transporto priemonėmis vyras keliavo iki sienos su Baltarusija, kurioje leidžiamas laisvas judėjimas į Rusiją ir iš jos. Apie galimybę išvykti iš Rusijos per Baltarusiją jis perskaitė internete po to, kai kiti karui prieštaraujantys rusai, tarp jų ir pankiškos protesto grupės „Pussy Riot“ narė Marija Aliochina, viešai prakalbo apie tokį maršrutą.

Pogrindinė organizacija „Rapid Unit“, padedanti Rusijos politiniams kaliniams pasiekti saugią vietą, patikrino Artiomo tapatybę ir suteikė jam reikalingą pagalbą, nurodė vienas jos atstovas, saugumo sumetimais kalbėjęs anonimiškai.

Tos pačios organizacijos nariai padėjo koordinuoti buvusio kario išvykimą, daugiausia teikdami pagalbą Baltarusijoje. Grupė pritaikė planą prie pasikeitusių aplinkybių ir kartu su partnerių grupėmis pasirūpino bilietais, logistika bei laikino būsto paieška.

„Rapid Unit“ atstovas sakė, kad maršrutą prireikė keletą kartų keisti, tačiau galiausiai A.Vovčenkai pavyko išvykti iš Baltarusijos į saugesnę vietą.

„The New York Times“ sutiko neskelbti jo dabartinės gyvenamosios vietos dėl saugumo priežasčių.

Atgavęs laisvę, A.Vovčenka bando grąžinti savo gyvenimą į vėžias. Jį vis dar kamuoja nugaros skausmai, o pinigai jau baigėsi.

„Šiuo metu jaučiuosi visiškai pasimetęs“, – prisipažino jis.

Dmitrijus Valujevas, JAV įsikūrusios organizacijos „Russian America for Democracy in Russia“, padedančios rusams, prašantiems prieglobsčio, vadovas, surengė labdaros akciją, skirtą padėti Artiomui įsikurti. Tačiau iš numatytų 12 tūkst. dolerių iki šiol surinkti tik 2 tūkst.

Vyras prisipažino, kad gailisi klaidingai manęs, jog jog Jungtinės Valstijos yra ta vieta, kurioje jis bus laukiamas. Be to, kaip pridūrė jis, turėjo nepakankamai žinių apie JAV imigracijos sistemą.

Artiomas atviravo, kad šiuo metu stengiasi atsikratyti paranojos, jog reikia nuolat bėgti, ir sustabdyti košmarus, kuriuose nuolat pasirodo žmonės, norintys jį sučiupti.

Po kelių savaičių savarankiškų pastangų, bandant išsigydyti nugaros skausmus, jam neseniai pavyko sudalyvauti džiudžicu turnyre.

„Turiu savo tikslus, savo svajones, – kalbėjo Artiomas. – Aš tiesiog noriu gyventi savo gyvenimą.“

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.