Intelektualai Europos Sąjungoje – sūnūs ar posūniai?

Be­veik prieš šim­tą me­tų Vo­kie­ti­jos moks­li­nin­kas Al­ber­tas Schweit­ze­ris (Švei­ce­ris) pa­sa­kė, kad Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bės ir jų kul­tū­ra at­si­dū­rė ant žlu­gi­mo ri­bos. Šios kri­zės prie­žas­tis – spar­tus ma­te­ria­li­nių po­rei­kių au­gi­mas ir dva­si­nio pra­do ny­ki­mas. To­dėl, pa­sak moks­li­nin­ko, žmo­gus tu­ri pa­dė­ti vi­sai žmo­ni­jai, t.y. nu­sta­ty­ti ben­dro pa­sau­li­nio pro­ce­so tiks­lin­gu­mą.

Ver­tin­da­mas sa­vo me­to kul­tū­ros pa­dė­tį, A. Schweit­ze­ris kar­tu api­brė­žė ir to me­to in­te­lek­tu­a­lo vaid­me­nį – kon­sta­tuo­ti kul­tū­ros dva­si­nį nuos­mu­kį ir pa­ro­dy­ti, kad svar­biau­sias kiek­vie­no žmo­gaus tiks­las – to­bu­lin­ti in­di­vi­do ir vi­suo­me­nės eti­nį bei do­ro­vi­nį pa­sau­lį.

Nuo tų die­nų pra­ėjo ne­ma­žai lai­ko, o mes ir vėl kal­ba­me apie kri­zes bei jų prie­žas­tis. Bet – ky­la klau­si­mas – ar tu­ri­me in­te­lek­tu­a­lų, ku­rie ap­mąs­ty­tų ir įver­tin­tų, kaip kei­čia­si mū­sų pa­dė­tis, ku­ria lin­kme ei­na­me? Ar ne­sto­ko­ja­me Eu­ro­pos Są­jun­gos, kaip kul­tū­ri­nės, fi­lo­so­fi­nės ar eti­nės erd­vės, re­flek­si­jos?

Tai­gi pa­svars­ty­ki­me, ar Eu­ro­pos Są­jun­go­je yra gir­di­mas in­te­lek­tu­a­lo bal­sas?

Kas ku­ria Eu­ro­pos Są­jun­gos is­to­ri­ją?

Vo­kie­ti­jos por­ta­las „Die Zeit“ klau­sia: kur bu­vo in­te­lek­tu­a­lai, kai Eu­ro­pa pra­dė­jo ei­ti žlu­gi­mo ke­liu? ko­dėl jie ne­si­vie­ni­ja? ko­dėl ne in­te­lek­tu­a­lai ku­ria Eu­ro­pos Są­jun­gos is­to­ri­ją, bet pi­ni­gai, sko­los ir žlun­gan­ti fi­nan­sų rin­ka? Por­ta­las ci­tuo­ja so­cio­lo­go Hau­ke’o Brunk­hors­to žo­džius – „Iš­au­šo ta die­na, kai po­li­ti­kai tu­ri at­vers­ti vi­sas kor­tas, jie pri­va­lo kal­bė­ti su žmo­nė­mis“ – ir pa­brė­žia, kad ge­le­ži­nė už­dan­ga se­niai su­griu­vo, bet įvy­kiai, vyks­tan­tys sce­no­je, yra kaip re­ta mig­lo­ti ir ne­aiš­kūs. „Die Zeit“ tei­gi­mu, bū­tų klai­da, jei in­te­lek­tu­a­lai per šį sun­kme­tį nu­leis­tų ran­kas, juo­lab kad Eu­ro­pos Są­jun­ga yra „kom­pli­kuo­tas pro­jek­tas“, ir ne­gal­vo­tų, kaip tu­ri „at­ro­dy­ti“ fe­de­ra­ci­nė Eu­ro­pa, koks tu­rė­tų bū­ti na­cio­na­li­nių vals­ty­bių san­ty­kis su Eu­ro­pos Są­jun­gos Kon­sti­tu­ci­ja bei kaip rei­kė­tų api­brėž­ti na­cio­na­li­nės vals­ty­bės su­ve­re­ni­te­tą.

Iš­au­šo ta die­na, kai po­li­ti­kai tu­ri at­vers­ti vi­sas kor­tas, jie pri­va­lo kal­bė­ti su žmo­nė­mis

Su­pran­ta­ma, svars­to por­ta­las, po­etai, mąs­ty­to­jai ma­žai ką su­pran­ta apie eko­no­mi­ką, bet, kai kal­ba­me apie Eu­ro­pos Są­jun­gą, tai tu­ri­me gal­vo­je ne vien tik ben­drą ūkį. Eu­ro­pos Są­jun­ga – tai tam tik­ra po­li­ti­nė ir kul­tū­ri­nė erd­vė, ku­rio­je vi­sus vie­ni­ja ver­ty­bės, ir dis­ku­tuo­ti apie Eu­ro­pos at­ei­tį bū­tų pa­ti svar­biau­sia in­te­lek­tu­a­lų pa­rei­ga.

In­te­re­sų, eko­no­mi­kos ir eti­kos san­ty­kis

Tie­sa, rei­kė­tų pa­sa­ky­ti, kad po­li­ti­nės ir te­olo­gi­nės min­ties gi­jų apie da­bar­ties ir at­ei­ties Eu­ro­pą esa­ma, ir ga­na ne­ma­žai. Štai spa­lio 26–ąją Bun­des­ta­ge, svars­tant Grai­ki­jos li­ki­mą, Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė An­ge­la Mer­kel iš­ki­lo kaip di­džiau­sios pa­sau­lio eko­no­mi­kos (ES) ly­de­rė. Ji pa­brė­žė, kad šį­kart yra sun­ku pri­im­ti tei­sin­gus spren­di­mus, bet „mes tu­ri­me vi­si kar­tu nu­ties­ti nau­jus ke­lius“. Ne­pai­sy­da­ma vi­sus apė­mu­sio ne­ra­maus jaus­mo, kad kri­zė yra di­des­nė nei pa­čių ko­vo­to­jų spren­di­mai, ji iš­kė­lė ben­druo­sius eu­ro­pi­nius in­te­re­sus virš sa­vų­jų ir pa­brė­žė, kad rei­kia gel­bė­ti Grai­ki­ją, nors tai ir kai­nuos vo­kie­čių mo­kes­čių mo­kė­to­jams. Jos žo­džiais, tai – at­sa­ko­my­bė už eu­rą ir Eu­ro­pos at­ei­tį.

Ar­ba, pa­vyz­džiui, rug­sė­jo 28–ąją Jung­ti­nių Tau­tų Asam­blė­jo­je Šven­to­jo Sos­to san­ty­kių su vals­ty­bė­mis sek­re­to­rius ar­ki­vys­ku­pas Do­mi­que Mam­ber­ti įvar­di­jo, kad eko­no­mi­nė ir fi­nan­sų kri­zė pa­sau­ly­je už­tru­ko, nes eko­no­mi­nė­se struk­tū­ro­se sto­ko­ja­ma eti­kos. Jo žo­džiais, eti­ka nė­ra eko­no­mi­kos iš­orė­je, o eko­no­mi­ka yra be at­ei­ties, jei yra ne­etiš­ka. Ar­ki­vys­ku­pas pa­brė­žė, kad eko­no­mi­kai rei­kia eti­nio pa­grin­do, ki­taip sa­kant, ji tu­ri veik­ti dėl žmo­gaus.

Taip pat spa­lio mė­ne­sį Va­ti­ka­nas pa­skel­bė do­ku­men­tą, ra­gi­nan­tį steig­ti pa­sau­lio mas­tu vei­kian­čią fi­nan­sų prie­žiū­ros ins­ti­tu­ci­ją, siū­ly­da­mas kad ji veik­tų cen­tri­nio ban­ko prin­ci­pu. Šven­ta­sis sos­tas pa­ra­gi­no nu­sta­ty­ti to­kius mo­kes­čius ir fi­nan­si­nių san­do­rių ap­mo­kes­ti­ni­mo ta­ri­fus, ku­rie bū­tų pro­por­cin­gi tei­kia­moms fi­nan­si­nėms pa­slau­goms. Do­ku­men­te ke­lis­kart aiš­kiai pa­brė­žia­ma, kad Va­ti­ka­nas ne­kri­ti­kuo­ja glo­ba­li­za­ci­jos ar rin­kos blo­kų, ta­čiau, kar­tu su ki­tais bal­sais, pa­brė­žia nau­jos min­ties, nau­jos po­li­ti­kos po­rei­kį, kad bū­tų su­kur­ta vi­sai žmo­ni­jai, o ne vie­nai jos da­liai ar in­te­re­sų gru­pei ge­ra ir tei­sin­ga tvar­ka. No­to­je taip pat pa­žy­mi­ma, kad rei­kia dva­si­nei ir eti­nei sfe­rai, taip pat už ben­drą­jį gė­rį at­sa­kin­gai po­li­ti­kai grąžin­ti pir­me­ny­bę prieš eko­no­mi­ką ir fi­nan­sus, kad šie iš tie­sų tar­nau­tų as­me­niui ir vi­suo­me­nei.

In­te­lek­tu­a­lai tu­ri pa­grin­dą jaus­tis nu­stum­ti

Jo­no Či­čins­ko, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to pro­fe­so­riaus, tei­gi­mu, in­te­lek­tu­a­lų vie­ni­ji­ma­sis ir eko­no­mi­nė in­teg­ra­ci­ja – la­bai skir­tin­gi da­ly­kai: „No­ras, kad in­te­lek­tu­a­lai vie­ny­tų­si ar ki­taip su­telk­tų jė­gas, ky­la tik su­si­du­riant su eko­no­mi­kos pro­ce­sų ga­ly­be ir eko­no­mi­nės po­li­ti­kos be­jė­giš­ku­mu. Eko­no­mi­ka, kaip są­ly­gų gy­ven­ti už­tik­ri­ni­mas, vi­sa­da tu­rės primatą žmo­nių veik­lo­je. In­te­lek­tu­a­lų vaid­muo – da­ry­ti tą veik­lą ir pa­tį žmo­nių gy­ve­ni­mą žmo­niš­kes­nį, tu­ri­nin­ges­nį ir kar­tu lais­ves­nį, pa­dė­ti žmo­gui su­vok­ti aukš­tes­nę sa­vo veik­los pras­mę. In­te­lek­tu­a­lai tu­ri pa­grin­dą jaus­tis nu­stum­ti ir stu­mia­mi lauk iš vie­šo­jo gy­ve­ni­mo, nes eko­no­mi­kos pro­ce­sų prin­ci­pai, ku­riais va­do­vau­ja­ma­si ūki­nia­me gy­ve­ni­me (kiek tai kai­nuos ir kiek bus pa­ja­mų, iš­spaus­ti kuo dau­giau pel­no, duo­ti ke­lią stip­res­niam), vis la­biau skver­bia­si ir į ki­tas vie­šo­jo ar net pri­va­taus gy­ve­ni­mo sri­tis. Eko­no­mi­ka čia nie­ko dė­ta – tai tų sri­čių ins­ti­tu­ci­jų ir vei­kė­jų ka­pi­tu­lia­vi­mas, pa­si­da­vi­mas gan ar­šiai pro­pa­guo­ja­miems ko­mer­ci­nio kal­ku­lia­vi­mo prin­ci­pams.“

ES per­ne­lyg įvai­ri, kad in­te­lek­tu­a­lų vie­ni­ji­ma­sis bū­tų kiek nors įma­no­mas

Pro­fe­so­riaus su­pra­ti­mu, var­gu ar ša­lių na­rių in­te­lek­tu­a­lai ga­li da­ry­ti tie­sio­gi­nę įta­ką Eu­ro­pos Są­jun­gos at­ei­čiai – „ES per­ne­lyg įvai­ri, kad in­te­lek­tu­a­lų vie­ni­ji­ma­sis bū­tų kiek nors įma­no­mas. Ži­no­ma, nau­jų­jų ES ša­lių na­rių in­te­lek­tu­a­lai tik­rai ga­lė­tų bū­ti la­biau ma­to­mi ES erd­vė­je, ta­čiau, ypač trum­puo­ju lai­ko­tar­piu, jie tu­ri ką veik­ti sa­vo­je vals­ty­bė­je“.

Eko­no­mi­ka ir mo­ra­lė – skir­tin­gi da­ly­kai

J. Či­čins­ko ma­ny­mu, in­te­lek­tu­a­lų tri­bū­nos yra la­bai „ma­žy­tės“ ir pub­li­ka sun­kiai jas pa­ste­bi: „Bet koks ži­niask­lai­dos da­ri­nys, kar­tą pa­ban­dęs bū­ti šiek tiek in­te­lek­tu­a­les­nis, at­si­sa­ky­ti bul­va­ri­nių te­mų, tuo­jau pa­jun­ta „pla­čių­jų ma­sių“ in­te­re­so su­ma­žė­ji­mą ir re­kla­mos įplau­kų smu­ki­mą. Ta­da be­lie­ka keis­ti pro­fi­lį ar­ba kreip­tis vals­ty­bi­nio fi­nan­sa­vi­mo. O ir pa­gal­ba Grai­ki­jai tei­kia­ma ne dėl ben­dros kul­tū­ros ver­ty­bių, bet dėl eko­no­mi­nės in­teg­ra­ci­jos iš­sau­go­ji­mo. Eu­ro­pos eko­no­mi­nis vie­ni­ji­ma­sis yra vie­nin­te­lė iš­ei­tis pa­sau­ly­je, ku­ria­me ku­ria­mi vos ke­li di­de­lės eko­no­mi­nės ga­lios re­gio­ni­niai cen­trai. Eko­no­mi­nė in­teg­ra­ci­ja yra bū­ti­nas pa­grin­das ti­kė­tis ir vis di­des­nės po­li­ti­nės vie­ny­bės, pir­miau­sia tarp­tau­ti­nė­je are­no­je. Eko­no­mi­ka yra tech­no­lo­gi­ne pa­žan­ga grin­džia­mas da­ly­kas, to­dėl ji yra pir­my­nei­gė, čia pro­ce­sai vyks­ta ky­lan­čia li­ni­ja (po tru­pu­tį di­di­nant įtam­pą pla­ne­tos iš­tek­liams). Mo­ra­lė – vi­sa kas ki­ta, tai – žmo­gaus pri­gim­ties sa­vy­bė, ji ne­ga­li keis­tis. Blo­gis ir gė­ris iš es­mės bu­vo su­pran­ta­mi prieš aš­tuo­nis tūks­tan­čius me­tų (Se­no­vės Egip­te) taip pat, kaip mes juos su­pran­ta­me šian­dien. Klaus­ti, kas svar­biau – eko­no­mi­ka ar mo­ra­lė, to­ly­gu teig­ti, kad tuo­du da­ly­ku ga­li­me sta­ty­ti į vie­ną gre­tą; juk jie vi­siš­kai skir­tin­gi. Eko­no­mi­ko­je nie­kas ne­pa­keis mak­si­ma­laus pel­no mo­ty­vo, dėl ku­rio vi­si te­nai ju­da ir sten­gia­si, o svars­ty­da­mi apie mo­ra­lę vi­si nuo­lat klau­sia sa­vęs ir mo­ko­si su­si­gau­dy­ti, kas yra gė­ris ir kas – blo­gis.“

Ar įma­no­ma su­si­tar­ti vien da­vus gar­bės žo­dį?

Pro­fe­so­rius pa­brė­žė, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga re­mia­si gė­rio sie­ki­mu (po­li­ti­kai sie­kia įtvir­tin­ti tai­ką že­my­ne, eko­no­mis­tai ke­lia ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę, in­te­lek­tu­a­lai puo­se­lė­ja me­ną ir tam tik­rus moks­lus): „Ver­ty­bių sis­te­ma ku­ria­ma in­te­lek­tu­a­li­niam eli­tui re­flek­tuo­jant ir „ap­do­ro­jant“ žmo­nių prak­ti­ką. Kaž­ka­da žmo­nių (va­dų, bur­ti­nin­kų, mo­nar­chų, kai kur ir par­la­men­tų) spren­di­mai daug la­biau lė­mė žmo­nių ūki­nę veik­lą nei šian­dien. Šian­dien ūki­nė veik­la or­ga­ni­zuo­ja­ma vis la­biau pa­gal api­ben­drin­tos prak­ti­kos („te­ori­jos“) ka­no­nus. Tai į nau­dą eko­no­mi­nei pa­žan­gai (žmo­nių ge­ro­vei), bet ši eko­no­mi­nė sėk­mė kiek pa­spy­rė į ša­lį ki­tus žmo­nių gy­ve­ni­mo or­ga­ni­za­vi­mo prin­ci­pus (pa­vyz­džiui, ar įma­no­ma šian­dien su­si­tar­ti vien da­vus gar­bės žo­dį?). Eko­no­mi­ka iš­ug­dė tei­sės ga­ly­bę (nuo­sa­vy­bės ir su­tar­čių tei­sės įgy­ven­di­ni­mo iš­puo­se­lė­ji­mu), ši sa­vo ruož­tu „įžen­gė“ kaip re­gu­liuo­jan­ti prie­mo­nė į ki­tas žmo­nių gy­ve­ni­mo sri­tis, šiek tiek iš ten iš­stum­da­ma eti­nes nor­mas. Dėl to su­si­da­ro įspū­dis (daug­maž ati­tin­kan­tis re­a­lų fak­tą), kad eti­nės ver­ty­bės ne­la­bai svar­bu, nes esant ne­su­ta­ri­mui rei­kės kreip­tis į teis­mą, o teis­me nei gar­bės žo­dis, nei ki­ti eti­niai prin­ci­pai nie­ko ne­reiš­kia, jei jie ne­trans­for­muo­ti į tei­sės nor­mą. Žmo­nių gy­ve­ni­mas tam­pa vis la­biau su­re­gu­liuo­tas iš­orė­je eg­zis­tuo­jan­čiais ofi­cia­liais do­ku­men­tais, dėl to sub­jek­ty­viai ima at­ro­dy­ti, kad kan­tiš­ka­sis „vi­di­nis im­pe­ra­ty­vas“ yra ge­riau­siu at­ve­ju se­lek­ty­viai nau­do­ti­na tai­syk­lė.“

Kaip ras­ti pa­pras­tus ir gi­lius įvaiz­džius

Te­olo­gi­jos dak­ta­ras kun. Kęs­tu­tis Kė­va­las ne­ga­lė­tų sa­ky­ti, kad in­te­lek­tu­a­lai ne­mė­gi­na vie­ny­tis Eu­ro­pos Są­jun­go­je: „Pir­miau­sia juos jun­gia mo­ky­mo ir ty­ri­mų įstai­gos, ku­rio­se jie dir­ba, dau­gu­ma sri­čių lei­džia sa­vo žur­na­lus ar ra­šo straips­nius, tu­ri su­kur­tas sa­vo sri­ties są­jun­gas. Tai ga­liu sa­ky­ti žiū­rė­da­mas į Eu­ro­pos te­olo­gus, tei­si­nin­kus, me­di­kus. O kad jie ne­pa­kan­ka­mai stip­riai vei­kia, pa­ly­gin­ti su ki­to­mis sri­ti­mis, tai yra tie­sa. Prie­žas­tis, ma­nau, ga­li bū­ti ir ta, kad ne­re­tai in­te­lek­tu­a­lai ne­tu­ri sti­mu­lo reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę vie­šai, ją “par­duo­ti”, nes ta­da tar­si nu­ken­čia in­te­lek­tu­a­li­nės min­ties gy­lis.

Kaip žmo­gus, ne­si­lai­ky­da­mas pa­grin­di­nių mo­ra­li­nių prin­ci­pų, anks­čiau ar vė­liau pri­ei­na ak­li­gat­vį, tas pats yra tai­ky­ti­na ir vals­ty­bėms

Ky­la įta­ri­mas, kad da­lis in­te­lek­tu­a­lų ne­su­in­te­re­suo­ti sa­vo dar­bo vai­sius pro­pa­guo­ti vie­šai, nes dėl to ne­pa­di­dė­ja jų at­ly­gis už dar­bą. Vals­ty­bė re­mia in­te­lek­tu­a­lus, bet, jei jų ne­ska­ti­na sa­vo dar­bo vai­sių pri­sta­ty­ti pla­čia­jai vi­suo­me­nei, ta­da su­si­ku­ria tar­si in­te­lek­tu­a­lų ge­tas, ku­ris ne­tu­ri įta­kos vi­suo­me­nei. Eu­ro­pa, kai ji ta­po ūki­ne ben­dri­ja, bu­vo ben­dros kul­tū­ros erd­vė. Tą ben­drys­tę iš es­mės įkvė­pė krikš­čio­niš­ko­ji mo­ra­li­nių ver­ty­bių sis­te­ma, taip pat mąs­ty­mo tra­di­ci­ja, pa­vel­dė­ta iš grai­kų ir ro­mė­nų fi­lo­so­fi­jos ir tei­sėt­var­kos. Šian­die­nos in­te­lek­tu­a­lų di­dy­bė – jų pa­jė­gu­mas ras­ti pa­pras­tus ir gi­lius įvaiz­džius bei idė­jas, ku­rios ga­li su­pran­ta­mai pa­aiš­kin­ti da­bar­ti­nę žmo­gaus ir vi­suo­me­nės pa­dė­tį.“

Pa­gal­ba tu­ri bū­ti iš­min­tin­ga

K. Kė­va­las pri­ta­ria, kad mus pa­sie­kia tik po­li­ti­nių ir in­te­lek­tu­a­li­nių dis­ku­si­jų da­lis: „Juk vi­si ge­rai ži­no­me, kad karš­čiau­sios ir jaut­riau­sios dis­ku­si­jos vyks­ta ne­for­ma­lio­je ap­lin­ko­je. Mo­ra­li­nės so­li­da­ru­mo ver­ty­bės ir prag­ma­tiš­ko­jo pa­gal­bos Grai­ki­jai as­pek­to ne­ga­li­ma at­sie­ti. Juk ne­pa­dė­ti Grai­ki­jai – tai su­krės­ti ir vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­si­nį sek­to­rių. Ne­ga­li­ma vi­sų pro­ble­mų iš­spręs­ti tik eko­no­mi­nė­mis prie­mo­nė­mis. Jei tai bū­tų ga­li­ma, ko­dėl, kai tar­si yra pa­ki­li­mo ban­ga, stai­ga įvyks­ta kri­zė? Prieš tai, kol įvyks­ta eko­no­mi­nės kri­zės, įvyks­ta mo­ra­lės nuo­puo­lis. Kaip žmo­gus, ne­si­lai­ky­da­mas pa­grin­di­nių mo­ra­li­nių prin­ci­pų, anks­čiau ar vė­liau pri­ei­na ak­li­gat­vį, tas pats yra tai­ky­ti­na ir vals­ty­bėms. Kol eko­no­mi­kos ir mo­ra­lės pri­klau­so­my­bės rim­tai ne­įver­ti­na­me, tol mū­sų vys­ty­ma­sis bus iliu­zi­nis. Grai­ki­jos at­ve­ju aiš­kiai bu­vo gy­ven­ta ne pa­gal iš­ga­les. Kraš­tas ga­li šiek tiek sko­lin­tis, bet, jei sko­li­ni­ma­sis tam­pa gy­ve­ni­mo bū­du, ta­da jis ne­iš­ven­gia­mai pra­ran­da tik­ro­vės pa­jau­tą. Vo­kie­ti­jos lai­ky­se­na – la­bai hu­ma­niš­ka ir svei­kin­ti­na. Tai – Ge­ro­jo Sa­ma­rie­čio is­to­ri­ja, pri­tai­ky­ta vals­ty­bių at­žvil­giu. Eu­ro­pos Są­jun­ga tam ir yra įkur­ta, kad kraš­tai kar­tu leng­viau ir grei­čiau įveik­tų juo­se iš­ky­lan­čias pro­ble­mas. Ta­čiau pa­gal­ba tu­ri bū­ti iš­min­tin­ga. Nes ki­ta me­da­lio pu­sė yra ta, kad, jei fi­nan­si­nė pa­gal­ba yra tik lab­da­ra, tai ji ne­bū­ti­nai pa­dės žmo­nėms keis­ti nu­si­sto­vė­ju­sius įpro­čius gy­ven­ti ne pa­gal iš­ga­les, o jei tai yra sko­li­ni­mas, tai Grai­ki­jos pri­klau­so­my­bė nuo Vo­kie­ti­jos bus di­des­nė.“

Kun. K.Kė­va­las pa­brė­žia, kad vie­ni in­te­lek­tu­a­lai ne­su­kurs ide­a­lios vi­suo­me­nės – „kai ge­riau­sios vi­suo­me­nės pa­jė­gos gy­ve­na at­skir­tos vie­na nuo ki­tos, mes tu­ri­me vien­pu­sio pa­sau­lio ver­si­jas. In­te­lek­tu­a­lams bū­tų ge­rai pa­si­do­mė­ti, kuo gy­ve­na ver­sli­nin­kas, o po­li­ti­kui – kaip pa­da­ry­ti, kad in­te­lek­tu­a­lai ir ver­sli­nin­kai leng­viau su­si­tik­tų vie­ni ki­tus. Mū­sų ša­ly­je, kaip ir ki­tur, ka­pi­ta­liz­mas „ei­na“ per eta­pus, ku­rie ne­iš­ven­gia­mai yra eko­no­mi­nio ir po­li­ti­nio to­bu­lė­ji­mo ke­lio da­lis. Mū­sų žmo­nės mo­ko­si gy­ven­ti nau­jo­mis są­ly­go­mis. Vi­si jau pa­ty­rė­me, kad lais­vė nė­ra leng­va, kad ji kai­nuo­ja. Mū­sų už­da­vi­nys – kad eko­no­mi­ka įgau­tų, jei taip ga­li­ma sa­ky­ti, „žmo­giš­ką­jį vei­dą“. Šian­dien dar nė­ra su­pras­ta są­sa­ja, kad nau­da ir mo­ra­lė ei­na ko­ja ko­jon, ir dar tu­ri­me di­de­lių pa­gun­dų tu­rė­ti tik nau­dą be mo­ra­lės. In­te­lek­tu­a­las ir­gi ga­li ne­pai­sy­ti pri­gim­ti­nės mo­ra­lės prin­ci­pų, o ir net ban­dy­ti in­te­lek­tu­a­liai pa­neig­ti žmo­ni­jos se­niai at­ras­tas mo­ra­lės kon­stan­tas. To­dėl vie­nų in­te­lek­tu­a­lų vaid­muo da­rant įta­ką po­li­ti­kai ir eko­no­mi­kai ne­bū­ti­nai bus vais­tų siū­ly­mas. Jie ir­gi yra pa­jė­gūs pa­siū­ly­ti vais­tų, bai­ses­nių už li­gą. K.Mar­xas ir V.Le­ni­nas bu­vo in­te­lek­tu­a­lai, bet jiems la­bai trū­ko svei­ko žmo­gaus pri­gim­ties pa­ži­ni­mo. Jie ig­no­ra­vo tai, kas bu­vo žmo­ni­jos at­ras­ta per tūks­tant­me­tę pa­tir­tį apie žmo­gų, šei­mą, vi­suo­me­nę. Ir jų klai­din­go mąs­ty­mo pa­da­ri­niai pri­da­rė la­bai di­de­lių nuos­to­lių žmo­ni­jai. Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sin­go val­dy­mo, eko­no­mi­kos ir ver­ty­bių pa­lai­ky­mas įma­no­mas tik ben­drau­jant te­ore­ti­kams ir prak­ti­kams, nes jie, veik­da­mi at­ski­rai, su­ku­ria su­siau­rin­to pa­sau­lio in­ter­pre­ta­ci­jas, ku­rios vė­liau at­si­lie­pia kri­zė­mis. Eu­ro­pą ga­li iš­gel­bė­ti ben­drys­tė. Dėl jos ji bu­vo su­kur­ta. Eu­ro­pai, kaip ir ki­tiems pa­sau­lio kraš­tams, rei­kia, Be­ne­dik­to XVI žo­džiais, mei­lės tie­so­je”.