Sausio 21 dieną po susitikimo Ženevoje su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas pateikė tokį aklavietės tarp Rusijos ir JAV, kai Rusija graso karu Ukrainoje, įvertinimą:
„Manau, kad vertinimas būtų toks, kad kartais mes ir Rusija skirtingai interpretuojame istoriją.“
-
Ar dėl Ukrainos kils karas? Atsako 13 žymių politikos ekspertų
-
Kas bus, jei Rusija užsuks dujas? Lietuva parengė specialų planą
-
NATO vadovas: Rusija gali imtis „įvairių“ agresyvių veiksmų prieš Ukrainą
-
V.Zelenskis ragina Rusiją „įrodyti“, kad ji neplanuoja įsiveržti į Ukrainą, Vakarų prašo nekelti panikos
-
G.Landsbergis interviu CNN: jei Ukrainoje prasidėtų karas, tai būtų Europos karas
-
Prie Ukrainos permetusi karo medikus, Rusija apsirūpino ir kraujo atsargomis
-
JK pasiūlys NATO „didelį karinį dislokavimą“ Europoje
Pastaraisiais mėnesiais Rusija prie sienos su Ukraina dislokavo daugiau kaip 100 tūkst. karių ir nemažą arsenalą šarvuočių bei raketų sistemų. Tai, kad Rusija ruošiasi invazijai, kaip tikėtiną scenarijų pripažino JAV prezidentas Joe Bidenas ir kiti Vakarų pareigūnai.
Ypatinga istorija, kurią V.Putinas turi mintyje pradėdamas tokį gaisrą, yra kilęs iš susitarimo po Šaltojo karo, kuris, jo nuomone, buvo nesąžiningai padiktuotas Rusijai.
Labiausiai iškylantis yra NATO klausimas: V.Putinas mano, kad Aljanso plėtra į Rytų Europą ir Baltijos valstybes kelia tiesioginę grėsmę Rusijos saugumui, o idėja Ukrainai priartėti prie NATO – ar tai būtų vis dar tolima formalios narystės perspektyva, ar Aljanso pajėgų priėmimas dabar, – yra egzistencinė raudonoji linija, rašoma „The New Yorker“ straipsnyje.
V.Putino nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Vakarų lyderiai kadaise žadėjo, jog NATO nesiplės Rusijos sienų link, jis tik taiso geopolitinę neteisybę.
Metinėje spaudos konferencijoje praėjusį gruodį V.Putinas aiškiai išdėstė savo įvykių versiją: „Nė vieno colio į Rytus“ – jie mums sakė 9-ajame dešimtmetyje. Tai kas? Jie apgavo, tiesiog įžūliai mus apgavo!“
Frazė „nė vieno colio“ yra nuoroda į JAV valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio pareiškimą 1990 metais, per daugelį metų įgavusį geopolitinio „Rasiomono“ (sąvoka, sukurta remiantis Akiros Kurosava to paties pavadinimo filmu, apibūdina situaciją, kai žmonės patyrę tą patį įvykį, jį atpasakoja visiškai skirtingai) savybes.
Kas kam ką pažadėjo? Kokia kaina? Ir kas kaltas, kad nedidelė bendradarbiavimo tarp Vakarų ir Rusijos erdvė virto ilgus metus trukusiu nepasitikėjimu ir kaltinimais? – klausiama „The New Yorker“ publikacijoje.
Vokietijos suvienijimo klausimas
Dėl daugybės ginčų, mitų ir krizių, kilusių dėl šio vieno pasakymo, istorikė Johno Hopkinso universiteto profesorė Mary Elise Sarotte pasiskolino jį lapkritį išleistos knygos „Nė vieno colio: Amerika, Rusija ir aklavietė po Šaltojo karo“ pavadinimui.
„Bandžiau parašyti ne triumfalistinę Šaltojo karo pabaigos istoriją“, – „The New Yorker“ korespondentui Maskvoje Joshua Yaffa pasakojo ji.
Tai – opozicinė versija tai, kurią mes žinome kaip pergalės, laisvės ir galimybių pasaką.
„Ir tai jokiais būdais nėra neteisinga. Daug milijonų žmonių staiga pamatė, kaip jų gyvenimai atsivėrė ir išsiplėtė“, – sakė ji.
NATO plėtra į šalis, anksčiau priklausiusias sovietų vadovautam Varšuvos paktui, atrodė kaip akivaizdi ir neatsiejama to paties proceso – laisvės bei saugumo užtikrinimo visame žemyne – dalis.
„Bet kas, jei žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tos pačios istorijos poveikis tokiam žmogui, kaip V.Putinas, kuris tai laikė katastrofa, yra ne mažiau svarbus?, – paklausė M.E.Sarotte. – Yra nemenka tikimybė, kad 2022 metais išvysime didžiulį Europos karą, kuris bent iš dalies yra to, kaip Rusija mano, kad Vakarai susitvarkė su Šaltojo karo pabaiga, rezultatas.“
Ar Vakarai, vadovaujami JAV, pažadėjo apriboti NATO plėtrą į Rytus?
„Vienas kraštutinumas yra pozicija, kurią kartais girdite iš Amerikos pusės, kad tai niekada nebuvo iškelta, tai yra visiškas mitas, rusai yra psichoziniai“, – žurnalui „The New Yorker“ sakė M.E.Sarotte. – Kita vertus, yra labai kieta Rusijos pozicija: „Mes buvome visiškai išduoti, dėl to nėra jokių abejonių.“ Nenuostabu, kad kai įsigilini į įrodymus, tiesa atrodo kažkur tarp jų.“
Minėtą frazę M.E.Sarotte pradeda aiškinti nuo laikotarpio, kai ji pasakyta, konteksto.
Ankstyvais 90-aisiais, vos keli mėnesiai po to, kai griuvo Berlyno siena, Vokietijos suvienijimas Europoje buvo centrinis klausimas.
Dėl jo svarbus buvo SSRS žodis: kaip viena iš oficialiai pripažintų Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų, Sovietų Sąjunga išlaikė politinį veto dėl Vokietijos ateities, jau nekalbant apie 380 tūkstančių sovietų karių Rytų Vokietijoje.
Taigi Vakarų Vokietijos pareigūnai, labiausiai suinteresuoti gauti Maskvos sutikimą dėl suvienijimo, susigundė jį numalšinti NATO klausimu.
Kaip rašoma „The New Yorker“ publikacijoje, Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris pasakė keletą kalbų siūlydamas būtent tokį kompromisą.
„NATO teritorijos plėtra į Rytus, tai yra arčiau Sovietų Sąjungos sienų, neįvyks“, – anot M.E.Sarotte, viename kreipimesi sakė H.D.Genscheris.
Jis siūlė politinę poziciją, su kuria galiausiai nesutiko kancleris Helmutas Kohlis.
Kancleris manė, kad Vakarai turėtų gauti kuo daugiau naudos, kol politinis klimatas vėl nepasikeis ir Maskvos pozicija dar labiau įsitvirtins.
„Užsienio politika buvo kaip žolės pjovimas šienui, – tuomečiam Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui Douglasui Hurdui aiškino H.Kohlis. – Turėjai surinkti tai, ką nupjovei, jei prasidėtų perkūnija.“
1990 metų vasario mėnesį JAV valstybės sekretorius J.Bakeris išvyko į Maskvą, kur susitiko su Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu.
Kaip rašo M.E.Sarotte, nesąmoningai paliesdamas ginčą, kuris truks dešimtmečius, J.Bakeris paklausė M.Gorbačiovo:
„Ar norėtumėte matyti suvienytą Vokietiją už NATO ribų, nepriklausomą ir be JAV pajėgų, ar norėtumėte, kad suvienyta Vokietija būtų susieta su NATO, užtikrinant, jog NATO jurisdikcija nepasislinks nė colį į Rytus nuo dabartinės padėties?“
J.Bakeris iš esmės siūlė atnaujintą H.D.Genscherio kompromiso versiją, darydamas prielaidą, kad, atsižvelgiant į karo meto istoriją, sovietų lyderiai mieliau matytų Vokietiją įtrauktą į daugiašalį aljansą, nei paliktą vieną.
Vakarai pasiekė, ko siekė
Savo knygoje M.E.Sarotte aiškina, kad šis sakinys vėliau gyveno savo gyvenimą, sakoma „The New Yorker“ straipsnyje.
„Įvairūs lyderiai Maskvoje nurodytų šiuos mainus kaip susitarimą, draudžiantį NATO už rytinės Šaltojo karo sienos. J.Bakeris ir jo padėjėjai, rėmėjai, priešingai, nurodytų hipotetinę formuluotę ir rašytinio susitarimo nebuvimą kaip ženklą, kad sekretorius tik tikrino vieną iš daugybės potencialių variantų.“
JAV prezidentas George'as H.W.Bushas griežtai prieštaravo J.Bakerio pasiūlymui, kurio greitai buvo atsisakyta.
Per susitikimą JAV prezidento rezidencijoje Camp Davide G.H.W.Bushas įtikino H.Kohlį siekti susitarimo, kuris leistų suvienytai Vokietijai visiškai prisijungti prie NATO, su paprastu įspėjimu, kad tik vokiečių, o ne užsienio kariai gali būti dislokuoti buvusioje Rytų Vokietijoje ir tik po to, kai bus išvesta sovietų kariuomenė.
1990 metų rugsėjį M.Gorbačiovas pasirašė sutartį, atvėrusią kelią Vokietijos suvienijimui.
Atrodė, kad JAV ir Europai pavyko pasiekti maksimaliai to, ko siekta, maža kaina arba visai be išlaidų.
Toks įvykių posūkis įvyko dėl kelių persidengiančių priežasčių.
Pirmiausia ekonominės būtinybės (Maskvai, stokojančiai grynųjų ir vadovaujančiai griūvančiai imperijai, labai reikėjo 15 mlrd. Vokietijos markių, kurias ji gavo pažadėjusi išvesti sovietų pajėgas iš Rytų Vokietijos).
Taip pat Vakarų pasitikėjimo ir ambicijų („Po velnių. Mes nugalėjome, o jie ne“, – Camp Davide sakė G.H.W.Bushas H.Kohlui, atmesdamas sovietų pastangas diktuoti būsimus Vokietijos santykius su NATO).
Derybos iš M.Gorbačiovo pusės nebuvo vykusios („Šis nerūpestingumas mums kainuos“, – tąsyk pastebėjo aukštas sovietų pareigūnas ir Vokietijos ekspertas Valentinas Falinas).
Rusijos pritarimo NATO plėtrai nereikia
Antrasis dalykas, į kurį dėmesį dažnai atkreipia V.Putinas ir jo derybininkai, 1997 metų gegužę V.Putino pirmtako Boriso Jelcino pasirašyta Rusijos-NATO sutartis, nurodoma „The New Yorker“ publikacijoje.
Ji atvėrė kelią Aljansui plėstis, įtraukiant Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos šalis, kurias Maskvos režimai buvo linkę matyti kaip savo saugumo sferą.
V.Putinas ne kartą minėjo NATO karinės įrangos grėsmę „prie mūsų sienų“, įskaitant svarbią kalbą 2014-aisiais Krymo aneksijos dieną.
Ši istorija lygiai taip pat kebli.
Vieną vakarą Varšuvoje vakarieniaujant ir gurkšnojant, tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Walesa sugebėjo įtikinti B.Jelciną paskelbti bendrą pareiškimą, kad Lenkijos įstojimo į NATO perspektyva „neprieštarauja jokios valstybės, taip pat ir Rusijos, interesams“.
Tačiau susidūręs su politine reakcija Rusijos viduje, B.Jelcinas greitai atsiėmė šį pareiškimą.
Tiesą sakant, B.Jelcinas ir jo diplomatai galiausiai tvirtino, kad 1990 metų susitarimas dėl Vokietijos susivienijimo uždraudė bet kokią tolesnę NATO plėtrą į Rytus – jei užsienio kariai negali būti dislokuoti buvusioje Rytų Vokietijoje, tada jie negali būti ir toliau į Rytus.
„The New Yorker“ straipsnyje taip pat rašoma, kad dabartinis V.Putino reikalavimas – akivaizdžiai provokuojantis ir nerealus, kad NATO pašalintų savo karinę infrastruktūrą iš valstybių, kurios į Aljansą įstojo po 1997 metų susitarimo.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje JAV prezidento Billo Clintono administracija buvo pakankamai smalsi, kad išnagrinėtų šį klausimą, ir pavedė atlikti tyrimą dėl NATO pajėgų dislokavimo į Rytus nuo Vokietijos klausimu.
Aiškinta, kad B.Jelcinas klydo. Susitarimas apsiribojo NATO vaidmeniu suvienytoje Vokietijoje ir neturėjo nieko bendra su kitomis Rytų Europos šalimis.
Amerikos diplomatai turėtų „aiškiai priminti rusams šį pagrindinį faktą“, sakyta pranešime.
Kita nuomonė, šį kartą iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos, galiausiai sutiko, tačiau pripažino, kad Rusijos pretenzijos turi „politinio ir psichologinio pagrindo, į kurį turime žiūrėti rimtai“.
Tačiau tiesa buvo tokia, kad tada Rusijos nuomonė pernelyg nerūpėjo.
Vakarams reikėjo, kad Maskva prisidėtų prie Vokietijos susivienijimo 1990 metais, tačiau nebuvo jokios formalios ar praktinės priežasties, dėl kurios jiems reikėtų pritarimo dėl NATO narystės išplėtimo į kitas šalis.
Kaip rašo „The New Yorker“, Vašingtonas „turi būti labai atsargus, kad nebūtų laikomas bėgančiu paskui rusus ir siūlančiu jiems nuolaidų“, – sakė tuometinis B.Clintono valstybės sekretorius Warrenas Christopheris.
Be to, 1994 metais B.Jelcino pradėtas brutualus Rusijos karas Čečėnijoje suteikė papildomo postūmio NATO plėtrai.
Rusijos periferijos valstybėms šis konfliktas buvo įrodymas, kad net ir po SSRS žlugimo Maskva negalima pasitikėti.
Ką mąsto V.Putinas?
B.Clintono administracija pasirinko „ekonominę galią dvišaliuose santykiuose su Rusija, kad būtų pasiekti strateginiai politiniai tikslai“, nurodė M.E.Sarotte.
Helsinkyje vykusiame viršūnių susitikime B.Clintonas pažadėjo B.Jelcinui 1997 metais skirti 4 mlrd. JAV dolerių investicijų – tiek, kiek JAV skyrė per penkerius metus prieš tai, postūmį narystei Pasaulio prekybos organizacijoje ir kitas ekonomines paskatas. Mainais Rusija leistų neapsunkintą NATO plėtrą.
B.Jelcinas nerimavo, kad šios priemonės gali būti suvokiamos kaip „savotiškas kyšis“, tačiau, atsižvelgdamas į tuščią Rusijos iždą ir savo perspektyvas būti perrinktam, nusileido.
Kai B.Clintonas sužinojo apie susitarimą, kuriame mažu šifru nurodyta, kad NATO raginama tik vengti neapibrėžtų „esminių“ dislokavimų naujųjų valstybių narių teritorijoje, ir surengti forumą, kuriame Rusija galėtų pareikšti neįpareigojančią nuomonę NATO klausimais, nelabai patikėjo.
Visas NATO plėtros procesas, kaip „The New Yorker“ pasakojo M.E.Sarotte, buvo paženklintas svaigaus jausmo – tai buvo istorijos momentas, kai Amerika galėjo laisvai mankštinti savo raumenis.
Tai buvo istorijos momentas, kai Amerika galėjo laisvai mankštinti savo raumenis.
Valstybės departamente ir B.Clintono administracijos Nacionalinio saugumo taryboje dirbęs Jamesas Steinbergas prisiminė, kad „ypač jus traukia dalykai, kurių neprivalote daryti, bet kuriuos norite daryti“.
Bendras rezultatas buvo iš esmės pakeista Europos saugumo sistema, ką ypač vertino iš Maskvos jungo išsivadavusios Rytų Europos valstybės, bei kurią vienas po kito dirbę JAV prezidentai laikė taikos ir stabilumo įrankiu.
O Rusijos pareigūnams – nuo V.Putino iki žemiausių, tai buvo užsispyręs, paranojiškas apsėdimas.
M.E.Sarotte rašo: „Kaip ledynas slenka lėtai, tačiau iš esmės keičia reljefą, taip ir NATO plėtra į Rytus privertė politinio kraštovaizdžio po Šaltojo karo elementus pasislinkti ir nusistovėti, palikdama riboženklius XXI amžiui.“
Problema ta, kad tie orientyrai, kuriuos Vakarų politikos formuotojai laiko nusistovėjusiais ir nekintamais, V.Putinui atrodo diskusija, kurią reikėtų atnaujinti, pažymima „The New Yorker“ straipsnyje.
Maskvos Carnegie centro vyresnysis bendradarbis Aleksandras Baunovas anksčiau gruodį leidinio žurnalistui Maskvoje J.Yaffa teigė:
„Po tiek daug metų valdžioje V.Putinas laiko save, o ne M.Gorbačiovą ar B.Jelciną, atsakingu už galutinės posovietinės tvarkos suformulavimą. Šia prasme daugelis įvykių ar faktų, kurie gali atrodyti istoriškai negrįžtami, jo požiūriu, yra klaidos, kurias dar reikia taisyti.“
M.E.Sarotte gali įsivaizduoti V.Putino viziją.
„Jis žiūri į M.Gorbačiovą kaip į blogą derybininką, o paskui į tai, kam leido įvykti B.Jelcinas, ir mano, kad aš galiu padaryti geriau nei šie vaikinai“, – sakė ji.
Dėl to dešimtys milijonų ukrainiečių nesąmoningai tapo V.Putino bandymo sudaryti geresnį susitarimą įkaitais.
Ragindamas NATO atitraukti karinę infrastruktūrą iš Rytų Europos, o JAV pateikti rašytines garantijas, kad šalis niekada nepalaikys Ukrainos stojimo į NATO, kaip sakė M.E.Sarotte, V.Putinas nori perdaryti 1997-ųjų susitarimą.
„The New Yorker“ straipsnio pabaigoje pabrėžiama, kad jokiu būdu negalima pateisinti V.Putino sprendimo laikyti ginklą Ukrainai prie galvos, siekiant iš Vakarų išgauti geresnį susitarimą.
„Vis dėlto M.E.Sarotte paklausiau, ar dabartinės krizės buvo galima išvengti. „Nenoriu sakyti, kad Vakarai pasinaudojo Rusija, – sakė ji. – Juk Rusija pasirašė šiuos susitarimus ir puikiai žinojo, ką pasirašo“. Tačiau ji pridūrė, kad Vakarų galioms būtų buvę protinga nepamiršti Winstono Churchillio aforizmo: „Pergalėje – didžiadvasiškumas“.
Vis dėlto V.Putinas dabar sveria įsiveržimą į Rusijos kaimynę su visomis siaubingomis pasekmėmis, todėl greičiausiai svarstys žiauriai aritmetiškai, kaip jis gali išsisukti ir kokia kaina, o ne praeities dešimtmečių detales. Kaip sakė M.E.Sarotte: „Nemanau, kad V.Putinas taip jaudinasi dėl istorinio tikslumo“, – straipsnį baigė J.Yaffa.
