Istorikai išskiria tris Rusijos istorijos etapus, kurie kartojasi jau aštuonis šimtmečius, paversdami šalį tai menka regionine valstybe, tai pasauline galia. Šie etapai: nuosmukis, atsigavimas, lūžio taškas.
Nuosmukio periodu žlunga valdymo socialumas, sujaukiama socialinė tvarka. XIII-XVI amžiuje tai lėmė mongolų invazija, XVII a. vidaus politinė suirutė, XX a. pradžioje revoliucija, o pabaigoje – Sovietų Sąjungos žlugimas ir 1998 metų finansinė krizė.
Po nuosmukio ateina atsigavimo periodas, kurio metu valdžia transformuojasi į naują formą, o jos priekyje atsiranda stiprus lyderis. Šie pasikeitimai padeda konsoliduoti Rusiją ir sutvirtinti jos sienas. Dažnai toks lyderis žadina pasididžiavimą nacionaline tapatybe.
„Stratfor“ pavyzdžiais atsigavimo periodui Rusijos istorijoje pateikia Ivaną III, kuris padėjo nusikratyti mongolų jungo ir suvienijo šalį, pirmąjį Romanovų dinastijos carą Michailą I, kuris išvedė Rusiją iš pilietinio karo būklės XVII amžiuje, Petrą ir Jekateriną didžiuosius, kurie sukūrė Rusijos imperiją, Vladimirą Leniną, kuris transformavo šalį į Sovietų Sąjungą.
Prie tokių lyderių priskiriamas ir Vladimiras Putinas, kuris atkūrė šalies augimą po Sovietų Sąjungos griūties.
Šiems lyderiams niekada nepavyko visiškai suvienyti šalies. Rusijos įtakos plėtra pareikalaudavo nemenkų išlaidų, o nukreipti dėmesį nuo sunkumų buvo bandoma agresyviais veiksmais pasienyje. Politinių, socialinių, ekonominių ar saugumo iššūkių fone Maskva visada suaktyvėja ir tampa agresyvesnė savo kaimynų atžvilgiu.
Sistemą keitusius lyderius pakeičia labiau autoritariški vadovai, kurie problemas bando spręsti griežtai. Tai ir Josifas Stalinas ar carą Ivaną III pakeitęs Ivanas IV, geriau žinomas Rūsčiojo pravarde. Sistemos stagnacija atveda prie lūžio, o galiausiai ir griūties. Kaip griuvo Rusijos imperija ar Sovietų Sąjunga.
V.Putino galios ciklas
V.Putino iškilimas ir jo valdymo periodas, „Stratfor“ teigimu, visiškai atitinka Rusijos istorijos ciklą. Po Sovietų Sąjungos griūties Rusija prarado dalį savo įtakos zonos, šalis paniro į chaosą.
Perėjimas prie laisvos rinkos pasibaigė radikalios privatizacijos procesu ir oligarchų iškilimu. Tai lėmė 40 procentų bendrojo vidaus produkto nuosmukį ir finansinę krizę 1998 metais.
Politinės partijos nesugebėjo susitarti dėl naujos politinės sistemos. Prezidentas Borisas Jelcinas toliau silpnino kariuomenę ir saugumo tarnybas. Neramumai, kilę Čečėnijos regione, pavirto karu.
Paprastu Sankt Peterburgo biurokratu laikytas V.Putinas paskirtas Federalinio saugumo biuro (buvusios KGB) vadovu. B.Jelcinas manė, kad V.Putinas bus paklusnus ir lojalus tarnautojas, tačiau šis su senų bičiulių iš KGB pagalba greitai perėmė valdžią į savo rankas ir jau po metų buvo paskirtas į premjero postą.
Patekęs į premjero poziciją, V.Putinas toliau stiprino saugumo tarnybų ir kariuomenės situaciją. Jis paskelbė ultimatumus Rusijos regionams, kad šie palaikytų vyriausybę finansiškai ir politiškai, grasindamas visiems, kurie bent pagalvos apie atsiskyrimą.
Šie griežti ir rezultatyvūs V.Putino darbai įtikino Maskvos elitą ir jis prezidento poste pakeitė B.Jelciną. Tuo metu buvo tikima, kad V.Putinas yra didis reformatorius, keičiantis Rusiją ekonomiškai, politiškai ir socialine prasme.
Jis stojo į kovą su oligarchais, valstybės vardu perimdamas strategiškai svarbias energetikos įmones, sukūrė vieną partiją, kuri paklusni Kremliaus strateginei linijai, o opozicijoje paliko tik tas jėgas, kuriomis lengva manipuliuoti.
Čečėnijoje antrojo karo metu iniciatyvą perėmė būtent V.Putino remiamos karinės grupuotės, kurių lyderis Ramzanas Kadyrovas tapo Maskvos vasalu.
Tiesa, V.Putinui pasisekė. Jei ne 2004 metais į aukštumas šokusi naftos kaina ir augantis jos poreikis Europoje, šie pasikeitimai galėjo užstrigti jau pačioje pradžioje. Naftos kainų sprogimas padėjo V.Putino Rusijai nuo 2000 iki 2009 metų padidinti šalies BVP dešimt kartų.
Vidutinio ruso pajamos išaugo net 160 procentų, pradėjo formuotis stabilesnė vidurinioji klasė, mažėjo nedarbas. Tuo pat metu V.Putinas patyliukais net penkis kartus padidino finansavimą karinėms struktūroms.
V.Putino valdymo metu Rusijos ekonominė ir finansinė padėtis buvo daugmaž stabili. Tai leido Maskvai susikoncentruoti į savo pasienio apsaugojimą ir įtakos plėtrą.
Europos Sąjungos ir NATO aljanso plėtra tuo metu jau buvo pasiekusi Varšuvos pakto ir buvusias Sovietų Sąjungos šalis. JAV vis giliau panyrant į karą Afganistane ir Irake, Rusija atrado lūžio tašką, kuriame galėjo plėsti savo užsienio politikos įtaką.
2002 metais Maskva organizavo Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją, savotišką atsaką NATO. Rusija pradėjo naudoti energetinius resursus ir jų tiekimą politiniam šantažui. Tokiu būdu Gruzija ir Ukraina buvo spaudžiamos nesijungti prie NATO.
2008 metais Rusija įsiveržė į Gruziją ir NATO nereagavo. 2010 metais Kremliaus spaudimas lėmė, kad Ukrainos laimėjo prorusiškas Viktoras Janukovyčius. Nuo 2010 iki 2015 metų Rusijos ekonominė sąjunga įtraukė Armėniją ir Kirgiziją, prisijungusias prie jau priklausiusių Kazachstano ir Baltarusijos.
V.Putinas išpildė savo pažadą Rusijos žmonėms, ir šie jam atsidėkojo parama. Tuo metu Vakarai suvokė Rusijos lyderį kaip chuliganą ir agresorių, kuris valosi kojas į tarptautinius susitarimus.
Valdymo silpnėjimas ir miglota ateitis
Nepaisant V.Putino populiarumo, jo valdymas pradeda demonstruoti silpnumo ženklus, stabilumas mažėja, o išorės įtaka vis auga. 2014 metais Rusija patyrė kelis rimtus smūgius.
Pirmiausia, tai Maidano judėjimo pergalė Ukrainoje, išvertusi iš valdžios postų prorusiškus veikėjus Kijeve. Maskva bandė sukelti Ukrainą prieš tariamai Vakarų organizuotą perversmą, tačiau jos įtaka apsiribojo Ukrainos rytinių pakraščių ir kelių regionų sukilimu.
Rusijos agresija Rytų Ukrainoje suvienijo Europos Sąjungą ir Jungtines Amerikos Valstijas, kurios pritaikė ekonomines sankcijas.
Tuo pat metu nusmuko naftos kaina. Triženklius skaičius siekusi naftos barelio kaina nukrito iki 40 dolerių. Konfliktas su Vakarais ir smunkančios naftos kainos lėmė, kad 2014 metais užsienio investicijos Rusijoje sumažėjo net 50 procentų.
2015 metais jos nusmuko beveik iki nulio. Rusijos rublis 2014 metais prarado 40 proc. savo vertės, iš šalies per dvejus metus pasitraukė 245 milijardai JAV dolerių užsienio kapitalo.
Ekonomines problemas pajuto ir paprasti Rusijos gyventojai. 25 proc. jų teko susidurti su atlyginimo mažinimu, nepaisant rublio vertės kritimo. 15 proc. neteko darbo.
Bendras ruso mėnesio uždarbis nukrito žemiau 450 JAV dolerių, tai yra mažiau nei gauna Kinijos, Rumunijos ar Serbijos gyventojai. Vidutiniškai statistinis Rusijos pilietis pusę savo algos išleido maisto prekėms. Pusė apklaustų rusų mano, kad ekonominė padėtis gali dar labiau blogėti.
Ši krizė skiriasi nuo globalaus sukrėtimo 2008-2009 metais, kai nukentėjo viso pasaulio investuotojai. Šią Rusijos krizę sukėlė jos veiksmai Ukrainoje ir konfliktas su Vakarais. Rusija tapo izoliuota tarptautinėje politikos scenoje.
Kremlius kuriam laikui atgaudavo įvaizdį ir sukeldavo patriotizmo bangą prisijungęs Krymą ar pradėjęs karinius veiksmus Sirijoje.
Ekonominė ir užsienio politikos krizė verčia V.Putiną imtis autoritariškesnių veiksmų. Elgtis taip, kaip elgėsi ir jo pirmtakai, susidūrę su krizinėmis situacijomis.
Ivanas Rūstusis savo valdymą taip pat pradėjo kaip modernizatorius, kūręs galingą imperiją, besitęsiančią toli į Rytus. Jo ambicijas sustabdė badas ir prasidėję karinės nesėkmės. Būtent tada jis ėmė tapti tuo brutaliu lyderiu, kokiu jį prisimena istorija.
V.Putino gali laukti panašus likimas, bandant suvaldyti krizes, išsaugoti galią, stabilumą ir apginti Rusijos sienas.
V.Putinas praranda verslo elito pasitikėjimą. Baimindamasis jų pasipiktinimo, jis apsupo save lojaliais asmenimis. Be to, V.Putinas sukūrė tikrą savo armiją. Jo įkurtai Nacionalinei gvardijai priklausys iki 400 tūkstančių karių.
Žlunga ir šešiolika metų augintas pasitikėjimas valdžia. 2015 metų duomenys rodo, kad vyriausybės veiksmais pasitiki jau tik 26 proc. rusų (prieš kelis metus buvo 66 proc.).
Menksta ir pasitikėjimas pačiu V.Putinu. Jį palaiko nebe 88 proc., o 74 proc. apklaustųjų. Per pastaruosius Valstybės Dūmos rinkimus rugsėjo mėnesį rinkėjų skaičius buvo mažiausias posovietinėje Rusijoje.
V.Putinui pavyko gauti „Vieningosios Rusijos“ partijai konstitucinę daugumą Dūmoje. Tai reiškia, kad jis turės dar daugiau galios, tačiau jo primetami įstatymai nebūtinai įneš norimo stabilumo.
Rusija bando susigrąžinti savo tarptautinę galią derybose dėl Ukrainos ar karo Sirijoje, tačiau ir ten Vakarai nepasiduoda sąlygų diktatui, kalbama net apie naujas sankcijas dėl atakų prieš humanitarinės pagalbos darbuotojus, o visiška izoliacija gali nuvesti V.Putino Rusiją į stagnacijos laikus, menančius sovietinį Leonido Brežnevo valdymą.
Tai nereiškia, kad Rusija artėja link žlugimo, tačiau istorinis ciklas rodo, kad žengiama į pažeidžiamumo etapą, kai Rusija tampa itin agresyvi. V.Putinas jau nemąsto apie galios kaupimą, jis mąsto apie išgyvenimą.
