Ukrainos kario išpažintis: 346 dienos apkasuose po žeme

Serhijus Krynyckis ir jo bendražygis beveik metus kartu išgyveno apkasose fronto linijoje. Jiedu naikino Rusijos karius, o po to tarp jų kūnų ieškojo maisto. Jie buvo dviese ir iš to siaubo daug ginčijosi ir juokdavosi. Tačiau Serhijus tapo savo ištikimiausio kolegos mirties liudinininku.

Filmuodamas vieną iš savo vaizdo įrašų, Ukrainos karys nukreipė telefono kamerą į savo bendražygio be gyvybės ženklų kūną, įstrigusį apkasuose. Viena krauju sutepta koja buvo atidengta. Buvo matyti, kad arteriją perkirto iš drono numestos bombos nuolauža. Jis kraujavo ir kraujavo.

„Ryte dar kartu juokauji, – kalbėjo 42 metų karys. – O vakare jau kviečia dangaus vartai.“

Tai buvo 326-oji diena.

„Reuters“/„Scanpix“/Ukrainos karys Serhijus Krynyckis

Tokia Ukrainos karių izoliacija yra pasekmė to, kaip dronų karas iš esmės keičia mūšio lauką. Ši technologija privertė abi puses atsisakyti praktikos, kuri buvo įprasta visiems karams: telkti karius, artileriją ir šarvuočius palyginti siaurame koridoriuje palei ilgą fronto liniją. Tačiau dabar tokie taikiniai yra lengvas grobis pigiems bepiločiams orlaiviams, kuriais abi pusės užtvindė dangų.

Vietoje to kariuomenei reikalingos mažos, vos iš dviejų ar trijų karių sudarytos grupės, išsibarsčiusias po mažus, žemėje iškastus apkasus per visą maždaug 30 km pločio mūšio lauką, vadinamą „žudymo zona“.

Grupelės stengiasi išvengti aptikimo ir užfiksuoti priešo gynybos spragas, dažnai prisiimdamos didžiulę riziką dėl minimalių teritorinių laimėjimų. Paprastai jos mėnesių mėnesius įstringa savo pozicijose, nes tokioje vietoje keisti karius yra labai pavojinga, rašo „Reuters“.

Kaip pasakojo Serhijus, jis ir jo brigada nuo 2025 m. balandžio 20 d. iki 2026 m. kovo 31 d. buvo dislokuoti netoli Časivo Jaro, Rytų Ukrainoje. Jam pavyko nufilmuoti seriją vaizdo dienoraščių mobiliuoju telefonu, kurį kartais „pamaitindavo“ iš numestų rusų dronų surinktos baterijos.

Keiksmažodžiais paženklintuose įrašuose jis užfiksavo gyvenimo nežmoniškumą ir absurdiškumą ankštoje, maždaug 3x4 metrų dydžio „tvirtovėje“ po fronto linija.

Naujienų agentūros „Reuters“ žurnalistai peržiūrėjo 22 vaizdo įrašus, kuriuos pateikė jo padalinys, norėdamas pasidalinti Serhijaus istorija su platesne auditorija. Vėliau, kai jis grįžo iš misijos, žurnalistai su juo kalbėjosi, kad jo išgyvenimai apie jo 346 dienų tarnybą fronte, kurias jis beveik visą laiką praleido apkasuose, virstų pasakojimu. Už tai Serhijui buvo suteiktas aukščiausio laipsnio šalies karinis apdovanojimas.

Kas kelias dienas mažomis grupėmis priartėdavo Rusijos kariai. Kartais ukrainietį nuo rusų skirdavo vos 20 metrų, kol Ukrainos gynėjai pradėdavo į juos šaudyti.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas/ „Telegram“/Ukrainos karys

Serhijus prisipažino, kad, sėdėdamas apkasuose, iš arti nužudė 23 priešus. Labiausiai įsimintinas jam liko vienas iš pirmųjų kartų. Rusijos karys buvo sužeistas granatos ir apsimetė pasiduodantis, o tada nukreipė į Serhijų savo šautuvą.

„Na, aš sureagavau, – atviravo karys. – Jis nustojo į mane taikytis.“

Vaizdo įraše, nufilmuotame lapkričio 24 d., praėjus daugiau nei 200 dienų nuo jo dislokavimo pradžios, Serhijus nukreipė kamerą ir parodė dviejų savo priešų kūnus.

„Kvailiai, – pareiškė jis į kamerą. – Įšliaužė ten, kur jiems ne vieta.“

S.Krynyckio dalinys – 24-oji mechanizuota brigada – patvirtino, kad jis pranešė apie 23 nužudytus priešus. „Reuters“ negalėjo patikrinti visų šio kariškio pateikto pasakojimo detalių.

„Keistuolis, kolekcionuojantis pašto ženklus“

Serhijus nebuvo karininkas. Jis dirbo žemės ūkyje ir statybose, kol dėl traumos atsidūrė mėnesį trukusioje komoje. Po to jis vos sudurdavo galą su galu, veisdamas triušius.

Besibaigiant 2024-iesiems, Bilohyrijos kaime, kur jis gyveno, vyras buvo sulaikytas šauktinių tarnybos pareigūnų. Jie jį įsisodino į autobusą, nuvežė į Rivnės miestą ir greitai apmokė.

Serhijus buvo paskirtas į 24-ąją mechanizuotąją brigadą ir išsiųstas į frontą rytuose, kur Rusijos armija, ženkliai pranokstanti Ukrainos pajėgas skaičiumi, puolė vadinamąjį „tvirtovių žiedą“ Donecko srityje.

2025 m. balandį jis ir dar du eiliniai įsitvirtino netoli Časivo Jaro. Ten jie išsikasė apkasą, ir po to S.Krynyckis jame praleido beveik metus, artėjant priešo pajėgoms. Vyrai jau tada suprato, kad, kuo giliau kas, tuo didesnė bus jų tikimybė išgyventi. Ukrainos gynėjas ne karta juokavo nežinantis, ar tą duobę vadinti prieglobsčiu, ar kapu.

Kai jų slėptuvę pataikė dronai, jie turėjo iš naujo ją išsikasti. Vienas iš jo bendražygių žuvo dar dislokacijos pradžioje per ataką, po kurios Serhijus patyrė smegenų sukrėtimą ir laikinai buvo netekęs klausos.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas/ „Telegram“/Karas Ukrainoje

Tada Serhijus ir vienas likęs bendražygis ne tik gynėsi nuo Rusijos karių, bet ir kovojo su gamtos stichijomis – užkamšydavo skyles, kad kiaurai nekoštų ledinis vėjas. Vyrai pastoviai ėjo į sargybą, keisdamiesi kas dvi valandas. Anot kariškio, ilgiau ištverti buvo neįmanoma.

„Kartais praeidavo trys ar keturios dienos, kol aprūpinimo dronui pavykdavo prasiskverbti pro priešininko ugnį. Norėdamas išgyventi, Serhijus iš nužudytų rusų rinko maistą ir įvairius daiktus“, – rašo „Reuters“.

Vyras turi du paauglius vaikus. Pasak jo, savo dienoraščius jis pradėjo filmuoti 2025 m. rugpjūtį, kad grįžęs namo galėtų parodyti žmonėms, ką jam teko išgyventi, ir pats sau tai priminti.

Viename vaizdo įraše, nufilmuotame šių metų vasarį, jis apžiūrinėjo cigaretes, kurias surinko iš žuvusių priešo karių: „Camel“, „Winston“, „Chesterfield“ ir kitas. Jis buvo apsėstas tų pakelių, „kaip koks keistuolis, kolekcionuojantis pašto ženklus“.

Kituose vaizdo įrašuose jis demonstravo purvu apklijuotus karo „trofėjus“ – šautuvus, kuriuos buvo paėmęs iš kritusių Rusijos karių.

„Tai mano nedidelis ginklų arsenalas“, – pareiškė S.Krynyckis, išdidžiai skaičiuodamas 13 šaunamųjų ginklų.

Žuvo jo akyse

Kaip rašo „Reuters“, Serhijus iškasė savo apkasą viename iš pavojingiausių „žudymo zonos“ ruožų. Kovo 11 d. jis išgirdo sprogimą lauke.

Vyras išbėgo į lauką ir ant žemės rado savo bendražygį, kuriam dronas sužeidė koją. Serhijus nutempė jį atgal į apkasą, surado žaizdą ir bandė sustabdyti kraujavimą. Tačiau jį išgelbėti jau buvo per vėlu.

„Shutterstock“ nuotr./Ukrainos kariai

Radijo ryšiu susisiekęs su vadovybe, kariškis gavo įsakymą palikti poziciją, nes grėsmingai artėjo Rusijos kariai. Tą naktį jis paskutinį kartą iššliaužė iš apkaso, kad prisijungtų prie kelių netoliese buvusių pėstininkų, kurie savo apkase slėpėsi beveik tris savaites.

Po to jo laukė pavojų pilnas žygis iki saugios vietos, esančios už 25 km. Tačiau silpna jo sveikata po daugybės po žeme praleistų mėnesių tik apsunkino šį žygį. Tačiau jam pavyko.

Gegužę prezidentas Volodymyras Zelenskis apdovanojo S.Krynyckį „Ukrainos didvyrio“ medaliu už narsą.

„Ukrainos kariuomenėje gausu tokių vyrų kaip jis, kurie ištvėrė neįsivaizduojamus dalykus“, – kalbėjo Andrijus Derunas, karinis vadovas vienoje iš pagrindinių Ukrainos labdaros organizacijų „Come Back Alive“ (liet. „Sugrįžkite gyvi“, teikiančioje įrangą ir kitą paramą ginkluotosioms pajėgoms.

„Tai gali visiškai sunaikinti žmogų, – pažymėjo vyras, dažnai bendraujantis su fronto kariais.

Grįžęs į Kramatorską Serhijus prakalbo apie psichologinę naštą, kurią užkrovė sekinanti tarnyba fronte: „Daugelis vaikinų prarado protą“.

Praėjus beveik dviem mėnesiams nuo to laiko, kai jis paliko fronto liniją, vidinės vyro žaizdos matomos ir išoriškai. Jis stengiasi sulaikyti ašaras. Jam dreba rankos.

Neseniai S.Krynyckis surengė turą po mokyklas netoli savo namų, kur kalbėjosi su mokiniais apie savo patirtį ir tuo pačiu pats ėmė geriau suprasti, kokiu būdu jo auka gali būti naudinga.

„Ten, tose mokyklose, supratau, kad ne veltui gyniau mūsų žemę ir šiuos vaikus – kad jie galėtų mokytis, matyti giedrą dangų“, – reziumavo jis.