Parlamente jis pareiškė, kad „mes nuoširdžiai ir giliai apgailestaujame“ dėl to, ką jis pavadino „dėme mūsų istorijoje“.
Skaičiuojama, kad Anglijoje ir Velse 1949–1976 metais buvo įvaikinta apie 185 tūkst. netekėjusių motinų kūdikių. Aktyvistai daugelį metų kovojo, kad būtų pripažinta, jog moterys patyrė spaudimą, buvo apgaudinėjamos ir sulaukdavo grasinimų, kad atiduotų savo kūdikius.
K. Starmeris, kuriam liko paskutinės savaitės premjero kėdėje, teigė, kad moterys buvo „verčiamos, bauginamos arba klaidinamos, verčiant jas jaustis taip, tarsi jos neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik leisti atimti iš jų vaikus“.
„Vaikai užaugo tikėdami, kad yra nepageidaujami“, o motinoms buvo sakoma, kad „jų kūdikiams be jų bus geriau“, sakė jis.
„Kiekvienam iš nukentėjusiųjų reiškiame gilią ir nuoširdžią užuojautą“, — sakė K. Starmeris.
JK yra viena iš kelių šalių, vertinančių socialinių normų, religinių praktikų ir vyriausybės politikos palikimą, kai netekėjusioms motinoms buvo užkraunama gėda, jos nėštumo metu buvo slepiamos įstaigose, o jų vaikai buvo atiduodami įvaikinti susituokusioms poroms.
Ann Keen (En Kin), buvusi JK sveikatos apsaugos ministrė, kurios kūdikis buvo paimtas įvaikinti 1966-aisiais, kai jai buvo 17 metų, sakė, kad laukia, kada „bus išlaisvinta iš savo gėdos“.
„Mums reikia šio atsiprašymo, nes visada buvome kaltinamos, kad atidavėme savo kūdikius, o mes jų neatidavėme, – sakė ji BBC. – Dabar turime galimybę tikrai ištaisyti šią klaidą.“
2022 metais Parlamento jungtinis žmogaus teisių komitetas pareiškė, kad valstybė turėtų atsiprašyti už „skausmą ir kančias, kurias sukėlė viešosios įstaigos ir valstybės darbuotojai, pastūmėję motinas į nepageidaujamą įvaikinimą“.
Pusiau autonominės Škotijos ir Velso vyriausybės atsiprašymus pateikė 2023 metais, tačiau tuometinė konservatorių JK vyriausybė atsisakė pasekti jų pavyzdžiu.
K. Starmerio leiboristų vyriausybės atsiprašymas pateiktas praėjus dviem savaitėms po to, kai Anglijos Bažnyčia atsiprašė už savo vaidmenį priverstinio įvaikinimo procesuose.
Kenterberio arkivyskupė Sarah Mullally (Sara Mulali) sakė, kad „mes nuoširdžiai apgailestaujame dėl skausmo, traumos ir stigmos, kurią patyrė – ir vis dar nešiojasi – daugelis žmonių dėl istorinės įvaikinimo praktikos namuose, susijusiuose su Anglijos Bažnyčia“.
Kitos šalys taip pat susiduria su panašia istorija.
2013 metais tuometinė Australijos ministrė pirmininkė Julia Gillard (Džulija Džilard) pateikė istorinį nacionalinį atsiprašymą dėl šalies priverstinio įvaikinimo istorijos ir jos sukelto „visą gyvenimą trunkančio skausmo ir kančių palikimo“.
Airija vertina Katalikų Bažnyčios valdomų motinų ir kūdikių namų palikimą, kuriuose dešimtys tūkstančių moterų buvo apgyvendintos dažnai žeminančiomis sąlygomis. Atlikus tyrimą 2021 metais nustatyta, kad XX amžiuje 18-oje motinų ir kūdikių namų mirė 9 tūkst. vaikų.
Premjeras Michealas Martinas (Mikalas Martinas) atsiprašė už „gilią ir karčią skriaudą“, padarytą motinoms ir jų kūdikiams, atsidūrusiems šiose įstaigose.
