Kovo pabaigoje V.Putinas, bendraudamas su atominio povandeninio kreiserio „Archangelsk“ jūreiviais, pasiūlė Ukrainoje įvesti laikiną JT „išorinį valdymą“. V.Putinas atsisako pripažinti šalies valdžią teisėta – todėl reikalauja naujų rinkimų Ukrainoje.
V.Putino nuomone, juos galėtų surengti JT globojama laikinoji administracija, kaip tai jau įvyko Vakarų Naujojoje Gvinėjoje, Rytų Timore ir buvusios Jugoslavijos šalyse. Praeityje tarptautinė bendruomenė iš tiesų valdė atskirus regionus ir ištisas valstybes. Šioje publikacijoje pasakojama, kaip organizuojamas JT išorės administravimas – ir kodėl V.Putino pasiūlymas vargu ar sulauks palaikymo.
Pasaulyje dabar nėra nė vienos šalies, kuriai būtų taikomas išorinis JT valdymas. Šiuo metu JT taikdariai kontroliuoja tik dvi demilitarizuotas zonas – Žaliąją liniją Kipre ir Purpurinę liniją, skiriančią Izraelio aneksuotas Golano aukštumas ir Siriją.
1964 m. JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją siųsti taikdarius į Kiprą po Kipro graikų ir turkų susirėmimų per „Kruvinąsias Kalėdas“. Dešimtmetį saloje buvo dislokuota apie 6500 šios organizacijos taikdarių (dauguma jų buvo Didžiosios Britanijos kariškiai), kad būtų užkirstas kelias dar vienam smurto tarp Kipro graikų ir turkų protrūkiui.
1974 m. Kipro nacionalinė gvardija ir graikų ultranacionalistai saloje įvykdė karinį perversmą. Jų tikslas buvo prijungti Kiprą prie Graikijos. Tokiomis aplinkybėmis Turkija įsiveržė į Kipro teritoriją, kad apsaugotų vietos turkus – su Ankaros karine parama salos šiaurėje atsirado Šiaurės Kipro Turkų Respublika. Jos suverenitetą pripažįsta tik viena šalis – Turkija.
Po ugnies nutraukimo tarp graikų kipriečių kontroliuojamų teritorijų ir Šiaurės Kipro Turkų Respublikos buvo nustatyta vadinamoji Žalioji linija, kuri faktiškai padalijo salą į dvi dalis. Salos sostinė Nikosija taip pat buvo padalyta tarp graikų ir turkų. Nuo to laiko buferinę zoną kontroliuoja JT taikos palaikymo pajėgų Kipre (UNFICYP) kontingentas. Šios organizacijos taikdariai stebi paliaubas ir humanitarinę padėtį demilitarizuotoje zonoje.
Šiuo metu prie Žaliosios linijos dirba apie tūkstantis JT darbuotojų: beveik 800 kariškių, 70 policininkų ir 155 civiliai. Retai apgyvendintoje buferinėje zonoje, kurioje daugiausia įsikūrę ūkiai, gyvena daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. Kipro ir Šiaurės Kipro Turkų Respublikos pasienyje veikia devyni kontrolės punktai.
Dar viena JT kontroliuojama teritorija yra Purpurinė linija Golano aukštumose – kalnų plynaukštėje, esančioje tarp Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos. Didžioji jos dalis laikoma suverenia Sirijos teritorija, tačiau iš tikrųjų Golano aukštumas jau daug dešimtmečių kontroliuoja Izraelis.
Izraelis Golaną okupavo 1967 m. per Šešių dienų karą. Per 1973 m. Jom Kipuro karą Sirija bandė jį atgauti, bet jai nepavyko. 1974 m. šalys pasirašė paliaubų susitarimą ir susitarė Golane įkurti demilitarizuotą zoną, kurią ėmė kontroliuoti JT taikdariai.
Tačiau po septynerių metų Izraelis paskelbė, kad Golano aukštumos yra jo teritorijos dalis, ir pareiškė, kad regionui taikoma jo jurisdikcija ir įstatymai. Tarptautinė bendruomenė atsisakė pripažinti Golano aukštumų aneksiją ir iki šiol laiko šią teritoriją okupuota. Vienintelė išimtis buvo JAV: Donaldo Trumpo administracija 2019 m. pripažino visišką Izraelio jurisdikciją Golano srityje.
2024 m. gruodį, žlugus Basharo al Assado režimui, Izraelio kariuomenė pirmą kartą per 50 metų kirto buferinę zoną ir įžengė į Sirijos teritoriją. JT generalinis sekretorius António Guterresas ir daugelis šalių kritikavo Izraelį dėl šios invazijos. JT kontingentą prie Purpurinės linijos dabar sudaro apie 1200 žmonių. Iš jų 1177 yra kariškiai, o 47 – civiliai darbuotojai.
Praėjusiame amžiuje JT iš tiesų valdė tam tikrus regionus ir net ištisas valstybes. 1962 m. spalį Vakarų Naująją Gvinėją, buvusią Nyderlandų koloniją, pradėjo kontroliuoti Jungtinių Tautų laikinoji vykdomoji valdžia (UNTEA).
Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai JT perėmė tiesioginę viso regiono kontrolę, kad jį vėliau perduotų Indonezijos suverenitetui. Šiuo tikslu šalys pasirašė Niujorko susitarimą.
Tarptautinis spaudimas Nyderlandams privertė šalies valdžią sutikti su teritorijos perdavimu laikinai JT kontrolei. Kita vertus, Indonezija ilgai tam priešinosi, nes baiminosi, kad išorinis Vakarų Naujosios Gvinėjos administravimas galiausiai paskatins naujos nepriklausomos valstybės susikūrimą.
JT vykdomieji įgaliojimai buvo suskirstyti į tris etapus:
-
karinių stebėtojų siuntimas stebėti paliaubų tarp Nyderlandų ir Indonezijos;
-
UNTEA vykdomas Vakarų Naujosios Gvinėjos teritorijos administravimas, padedant taikos palaikymo pajėgoms;
-
„Laisvo pasirinkimo akto“ – referendumo dėl prisijungimo prie Indonezijos parengimas.
JT į Vakarų Naująją Gvinėją pasiuntė taikdarius ir prisiėmė atsakomybę už žmogaus teisių apsaugą, teisėkūrą ir pareigūnų paskyrimus
Iš pradžių buvo numatyta, kad pereinamasis laikotarpis ir išorinis teritorijos administravimas truks iki dvejų metų. Tačiau Indonezijai pavyko pasiekti, kad šis laikotarpis būtų sutrumpintas iki septynių mėnesių. Per šį laiką JT turėjo pakeisti Nyderlandų kolonijinius administratorius vietiniais, Indonezijos ir tarptautiniais pareigūnais.
UNTEA finansavimo išlaidas lygiomis dalimis pasidalijo Nyderlandai ir Indonezija. 1963 m. gegužę Vakarų Naujoji Gvinėja galutinai perduota Indonezijai.
Laikinoji JT vykdomoji valdžia buvo kritikuojama dėl žmogaus teisių pažeidimų. Ypač kai išorės administratoriai, baimindamiesi Indonezijos kariuomenės invazijos, uždraudė vietines demonstracijas, skirtas Vakarų Papua vėliavai pagerbti. Derybos dėl regiono perdavimo Indonezijai vyko nedalyvaujant papuasams – regiono vietos gyventojams – ir jiems nebuvo atstovaujama. „Laisvo pasirinkimo aktas“, kuris oficialiai reiškė papuasų paramą Vakarų Naujosios Gvinėjos prijungimui prie Indonezijos, buvo priimtas tik 1969 m.
Vietos aktyvistai jį vadino „Aktu be pasirinkimo“. Visų pirma, užuot surengusi visavertį referendumą, kuriame dalyvautų visi regiono gyventojai, Indonezijos valdžia iš 800 tūkst. papuasų išrinko 1025 atstovus. Visi jie vienbalsiai balsavo už prisijungimą. Žmogaus teisių aktyvistai pranešinėjo apie grasinimus, šantažą ir prievartą prieš delegatus. JT pripažino referendumo rezultatus, bet ne jo teisėtumą. Antra, papuasai skundėsi Indonezijos valdžios institucijų grasinimais, jei pasisakytų už regiono nepriklausomybę. Jie kaltino JT neveiklumu, Indonezijos kariuomenei vykdant represijas prieš vietos gyventojus.
Kitas JT išorės valdymo pavyzdys – Kambodža. Nuo 1978 iki 1989 m. šalyje vyko Kampučijos ir Vietnamo karas. 1991 m. Kambodža kartu su kitomis valstybėmis pasirašė Paryžiaus susitarimus ir perdavė šalies valdymą tarptautinei kontrolei. Konkrečiai – JT pereinamojo laikotarpio valdžiai Kambodžoje (UNTAC).
Pagrindinė UNTAC užduotis buvo organizuoti ir surengti sąžiningus parlamento rinkimus, priimti naują konstituciją ir grąžinti pabėgėlius iš Tailando. Organizacija iš karto susidūrė su sunkumais, pavyzdžiui, raudonieji khmerai atsisakė nusiginkluoti. Todėl kitos konflikto šalys – FUNCINPEC ir KPNLF – taip pat nusiginklavo tik formaliai. Dėl šios priežasties Kambodžoje kovos tęsėsi.
Rinkimai vyko 1993 m. gegužės 23–28 d., juose dalyvavo beveik 90 proc. rinkėjų. FUNCINPEC partija laimėjo pirmąją vietą ir 45 proc. balsų – tai buvo paskutinis kartas, kai Kambodžos liaudies partija neužėmė pirmosios vietos šalies parlamento rinkimuose. Tų pačių metų rugsėjį JT perdavė valdžią naujai vyriausybei, kuriai vadovavo du ministrai pirmininkai: Hun Senas iš Liaudies partijos ir Norodomas Ranariddhas iš FUNCINPEC.
UNTAC nepavyko stabilizuoti politinės padėties šalyje – jau 1997 m. Hun Senas įvykdė valstybės perversmą ir visiškai perėmė vyriausybės kontrolę, nuvertęs Norodomą Ranariddhą. „1997 m. perversmas buvo svarbiausias įvykis Kambodžoje po 1993 m. UNTAC rinkimų. Jis sugriovė visas iliuzijas, kad šalis eina demokratijos keliu“, – tuo metu teigė „Human Rights Watch“.
Raudonieji khmerai partizaninę veiklą nutraukė tik 1999 m., praėjus šešeriems metams po JT mandato pabaigos.
Kitas JT įgaliojimas valdyti šalį formaliai galioja Kosove, tačiau iš dalies pripažintą valstybę nuo 2008 m. valdo renkamos vyriausybės.
JT taip pat užsiėmė serbų reintegracija Kroatijoje ir valstybės kūrimu Rytų Timore.
1996 m. JT Kroatijoje įsteigė Jungtinių Tautų pereinamojo laikotarpio administraciją Rytų Slavonijai, Baranijai ir Vakarų Sirmijai (UNTAES). Pagrindinis išorinės administracijos tikslas buvo reintegruoti daugiausia serbų gyvenamą regioną į šalį. UNTAES taip pat rūpinosi civilinės administracijos atkūrimu, laikinųjų policijos pajėgų sukūrimu ir pabėgėlių grąžinimu. Taip pat ir ekonomine regiono plėtra – JT atsiskaitydavo apie tiltų, naftotiekių ir kitos infrastruktūros atidarymą.
Kaip ir Kambodžoje, JT organizavo parlamento rinkimus Rytų Slavonijoje, Baranijoje ir Vakarų Sirmijoje. Pirmą kartą nuo karo pradžios Kroatijoje vietos serbai sulaukė teisinio atstovavimo valstybėje.
JT taip pat pavyko pasiekti demilitarizaciją – vietos serbai neteko savo sunkiųjų ginklų, o lengvuosius ginklus UNTAES paprasčiausiai išpirko. Iš pradžių išorinis regiono administravimas turėjo trukti vienus metus, tačiau laikinosios organizacijos įgaliojimai buvo pratęsti dar 12 mėnesių. Galiausiai UNTAES misija baigėsi 1998 m.
1999 m. Rytų Timore (tuo metu priklausančiame Indonezijai) įvyko referendumas dėl nepriklausomybės. 78 proc. rinkėjų nepritarė autonomijai ir pasisakė už atsiskyrimą nuo Indonezijos. Po referendumo Rytų Timoro nepriklausomybės šalininkai susidūrė su proindonezietiškų sukarintų grupuočių smurtu. Tuo pat metu JT perėmė laikiną naujosios šalies administravimą. Šis žingsnis privertė Indonezijos kariuomenę pasitraukti iš Rytų Timoro.
JT pereinamojo laikotarpio administracijos Rytų Timore pareigos priminė administracijos Kambodžoje įgaliojimus. Išorės administratoriai turėjo palaikyti tvarką, parengti naują konstituciją, surengti sąžiningus ir laisvus rinkimus ir įsteigti veikiančias valstybės institucijas.
JT administracija Rytų Timore taip pat įsteigė specialias kolegijas, kurios tyrė nusikaltimus prieš civilius gyventojus. Vienas iš tokių nusikaltimų buvo 1999 m. žudynės Likisos miesto bažnyčioje. Tuomet Indonezijos kariuomenės ir policijos remiami „Besi Merah Putih“ grupuotės kovotojai nužudė apie 200 civilių gyventojų.
Išorės administracijos įgaliojimai baigėsi 2002 m., o Rytų Timoras tapo visaverte suverenia ir nepriklausoma valstybe.
V.Putino pasiūlymas dėl Ukrainos išorės administravimo greičiausiai nesulauks JT paramos. Viskas paprasta: pagal JT Chartijos 78-ąjį straipsnį išorinės globos ir administravimo sistema netaikoma organizacijos narėms.
Be to, JT Globos taryba, kuri rūpinasi atskirų teritorijų ir ištisų valstybių išoriniu administravimu, faktiškai nutraukė savo veiklą dar 1994 m. Visos JT laikinai administruotos teritorijos arba įgijo nepriklausomybę, arba prisijungė prie jau egzistuojančių valstybių.
Paskutinis toks JT mandatas buvo suteiktas Ramiojo vandenyno salų globojamajai teritorijai. Šiandien tai yra nepriklausomos valstybės Palau, Mikronezija, su JAV asocijuotos Maršalo salos bei Šiaurės Marianų salos.
Norint atnaujinti Globos tarybos veiklą, reikia JT Generalinės Asamblėjos sprendimo arba JT Chartijos pakeitimų. O atitinkamai rezoliucijai dėl išorės valdymo įgaliojimų reikia Saugumo Tarybos sutikimo.
JT generalinis sekretorius António Guterresas pasisakė prieš V.Putino pasiūlymą, nes Ukraina jau yra suvereni nepriklausoma valstybė su teisėta vyriausybe. Šią idėją taip pat atmetė Europos Sąjunga ir nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė JAV.
Ukrainos valdžios institucijos į pasiūlymą dėl išorės administracijos reagavo ironiškai. Ukrainos užsienio reikalų ministerija pasiūlė laikiną JT administraciją įvesti Rusijoje, pradedant nuo ekonomiškai depresyvios Vorkutos.
