Trys nuodingos iliuzijos
Komunizmo istorikas prancūzas Stéphane Courtois Prancūzijos laikraštyje „Liberation“ rašo, kad Vladimiras Putinas turi XX amžiaus ideologiniams diktatoriams būdingą sutrikimą prarasti ryšį su tikrove.
Komentaro autorius atkreipia dėmesį, kad V.Putinas sovietiniame pasaulyje gyveno laikais, kai masinis teroras buvo vadinamas „revoliuciniu teisingumu“, proletariato diktatūra – „darbininkų klasės valdžia“, obskurantizmas – „socialistine kultūra“, karas – „pax sovietica“.
„Nuo 16 metų V.Putinas svajojo priklausyti KGB, paskui tapo jos nariu, buvo apmokytas šnipinėti ir orveliška maniera išmoko asmenybės susidvejinimo, gyvendamas paralelinėje realybėje“, – rašoma „Liberation“ komentare.
Pasak S.Courtois, kuklusis Vladimiras Putinas buvo įpratęs gyventi „totalitarinės laimės“ pasaulyje, kuris staiga susprogo jam prieš akis 1989 m. griuvus Berlyno sienai, o 1991 m. – subyrėjus SSRS.
„Jo pasaulis, tiek išorinis – šnipo gyvenimas VDR, tiek vidinis – čekistų visagalybės ir komunistų istorinio teisėtumo jausmas – sugriuvo ir paliko jį sugniuždytą“, – teigia straipsnio autorius.
S.Courtois vertinimu, siekdamas, kad jo sovietinis ir posovietinis gyvenimas vėl taptų nuoseklus, V.Putinas pats save užnuodijo trimis savo iliuzijomis, kurios privedė jį prie nepataisomų politinių klaidų.
Pirmoji iliuzija siekia atkurti Sovietų Sąjungos geopolitinę didybę ir remiasi komunizmo istorinio pralaimėjimo ir sovietų nusikaltimų neigimu.
