Kaip teigia, ekspertai, gali praeiti keli mėnesiai ar net metai, kol lėktuvo nuolaužos bus rastos vandenyje. Kuomet 2009 metais į Atlanto vandenyną nukrito „Air France“ lėktuvas, prireikė dviejų metų, kad iš vandens būtų ištrauktos juodosios dėžės.
Daugeliui žmonių didžiausią nuostabą kelia tai, kad patyręs pilotas, atlikęs daugiau kaip 18 tūkst. valandų skrydžių, neperdavė pavojaus signalo. Tačiau ekspertų tai nestebina. Jie teigia, kad pirmoji ekipažo pareiga – išspręsti situaciją. Lakūnas Patrickas Smithas teigė: „Pilotai pavojaus signalus siunčia retai. Būna viena iš dviejų: visų pirma, viskas įvyksta taip greitai ir taip katastrofiškai, kad ekipažas paprasčiausiai neturi laiko. Antra, ekipažai mokomi, kad susisiekimas su žeme yra antros būtinybės reikalas, o svarbiausia – susidoroti su iškilusia situacija“.
Kitas dažnai kylantis klausimas – kaip aviacijos dispečeriai nežinojo, kur katastrofos metu buvo lėktuvas? Ekspertai teigia, kad klaidinga manyti, jog lėktuvų pilotai nuolatos palaiko ryšį su dispečeriais, o juos viso skrydžio metu seka radarai. Kuomet lėktuvas nutolsta nuo kranto apie 100-150 kilometrų, radaras jo nebefiksuoja, tikslūs atstumai priklauso nuo įvairių aplinkybių – oro sąlygų, stoties techninių galimybių ir kitų. Pilotai paprastai informaciją pateikia tam tikruose skrydžio taškuose.
Nors šiuolaikinėse skrydžių valdymo sistemose naudojami GPS, jie lėktuvo buvimo vietą suteikia tik ekipažui, o ne dispečeriams.
Nuostabą kelia tai, kad vandenyje iki šiol nerasta jokių nuolaužų. Ekspertai teigia, kad tai yra keista, tačiau negalima pavadinti nebūtu dalyku.
Paprasčiausias atsakymas būtų, kad nuolaužų ieškoma ne ten, kur lėktuvas nukrito, mat niekas tiksliai nežino katastrofos vietos. Gali būti ir tai, kad lėktuvas po katastrofos nesudužo ir nuskendo, nepalikęs nuolaužų. Egzistuoja daugybė spėlionių, kas galėjo nutikti: nuo gaisro lėktuvo viduje, gedimo iki sąmoningų piloto veiksmų ar teroro akto.
Aviacijos ekspertai teigia, kad iki šiol turima per mažai duomenų, kad būtų galima spręsti, kas nutiko lėktuvui, tačiau daugelis sutinka, kad greičiausiai tai nutiko staiga dideliame aukštyje.
„Jeigu įvyko katastrofa, tai buvo 10-11 kilometrų aukštyje, – teigia į atsargą išėjęs pulkininkas, aviacijos ekspertas J.Josephas. – Tokiame aukštyje vėjo greitis dažnai siekia 100 mazgų. Jeigu pūtė vėjas, nedidelės nuolaužos galėjo būti išbarstytos labai didelėje teritorijoje“.
Aerodinaminiai lėktuvo elementai lengvai nunešami vėjo, o sunkesnės detalės krenta tiesiai žemyn. Kuras ir kiti skysčiai dažniausiai išsisklaido nepalikdami jokių pėdsakų, tad aviacijos ekspertai teigia, kad lėktuvo nuolaužų paieškos gali užtrukti dar labai ilgai.
