Dar labiau stebina tai, kad dauguma amerikiečių vos prieš keletą mėnesių žemėlapyje net nebūtų galėję rasti Ukrainos, nes su šia šalimi iki šiol juos mažai kas siejo.
Vis dėlto šią vasarą išlaikyti paramą bus ypač svarbu, nes Ukrainos karas pereina į savotišką „sumo“ fazę – tarsi du milžiniški imtynininkai bando išstumti vienas kitą iš ringo, tačiau nė vienas nenori pasiduoti ir neįstengia laimėti.
Nors gali būti, kad entuziazmas remti Ukrainą šiek tiek išblės, nes žmonės suvokia, kiek šis karas didina pasaulines energijos ir maisto kainas, belieka tikėtis, jog dauguma amerikiečių laikysis tol, kol Ukraina pagaliau atgaus savo suverenitetą karinėmis priemonėmis arba sudarys padorią taikos sutartį su V.Putinu.
Artimiausiu laikotarpiu tokį optimizmą įkvepia ne tiek apklausų rezultatai, kiek istorijos pamokos, ypač tai, kas pasakojama naujoje Michaelo Mandelbaumo knygoje „The Four Ages of American Foreign Policy: Weak Power, Great Power, Superpower, Hyperpower“ („Keturi Amerikos užsienio politikos amžiai: silpna galia, didžiulė galia, supergalia, hipergalia“).
JAV užsienio politikos profesorius emeritas M.Mandelbaumas, atstovaujantis Johnso Hopkinso pažangių užsienio studijų mokyklai, teigia, kad nors JAV požiūris į Ukrainą gali atrodyti visiškai netikėtas ir naujas, jis toks nėra.
