„Niekas Ukrainoje nė karto nepaminėjo rusų. Tai greičiausiai reiškia, kad jų niekas ir neįtaria, pasiklausymo aparatūra padėta vienos iš Ukrainos specialiųjų tarnybų, vykdant įstatymu priskirtas funkcijas – kovoti su šnipinėjimu ir kontroliuoti įslaptintos informacijos apsaugą“, – sako karybos ekspertas Egidijus Papečkys savo kasdienėje karo apžvalgoje.
Pasak jo, ar tai buvo daroma teisėtai, ar, galbūt, ne visai teisėtai, tuo pačiu perduodant informaciją vienai iš vidaus politinių jėgų, viešai svarstoma nebus. Rusijos propaganda šioje istorijoje jau įžvelgė Volodymyro Zelenskio ir V.Zalužno tarpusavio kovą.
„Kai agresorius girdi tokius balsus galvoje, tai reiškia, kad jam nesiseka“
Kaip sako ekspertas, Kupjansko ir Zaporižios kryptyse vyksta vadinamoji pozicinė gynyba, kai abi pusės pleškina viena į kitą artilerijos pabūklais ir puldinėja mažomis grupėmis, nesiekdamos jokių didesnių tikslų.
Tas pats ir prie ukrainiečių placdarmo Krynkų rajone. Rusai sako, kad čia atsirado angliškai kalbančių savanorių iš kitų valstybių. „O kai agresorius girdi tokius balsus galvoje, tai reiškia, kad jam nesiseka ir artimiausiu metu nieko imtis neketina. Rusams šis placdarmas labai pavojingas nėra, bet labai erzina. Kai tik pašals žemė ir turės laisvas rankas, mėgins likviduoti“, – pastebi analitikas.
Bet jeigu bus tokių karštų taškų kaip Bachmutas ir Avdijivka, tai nebus pajėgų pulti placdarmą.
Prie Marjinkos mūšių intensyvumas kiek aprimo, rusai, anot E.Papečkio, kedenasi plunksnas, įsitvirtina užimtose pozicijose ir pasipildo dalinius ir šaudmenis.
Svorio centras dabar vėl Bachmuto ir Avdijivkos rajonuose – padėtis čia sunki, bet ukrainiečiai kol kas apsigina, nors po truputėlį, po truputėlį rusai ir slenka pirmyn. Tipinė, rusams palankesnė situacija, kurią jau ne kartą matėme šiame kare. Tipinis mūšis – į dvi ar daugiau dalių pasidalinusi 10-15 rusų karių grupė bando užimti kelių ukrainiečių ginamą pastatą ar lauko poziciją, remiama artilerijos ir šarvuotų mašinų ugnimi. „Tokiomis jėgomis toli neprasiverši, tai ir judama nuo namo iki namo, nuo tvoros kampo iki tvartuko, ir taip toliau“, – sako E.Papečkys.
Tokiam karui reikia daug ginklų ir šaudmenų. Ekspertas teigia nenorįs sudaryti įspūdžio, kad rusų karo pramonė miega letargo miegu ir kad jie gamina tik visišką šlamštą. Rusų ginklai, pasak jo, irgi žudo. Bet jų karo pramonė turi bėdų.
„Turbūt nė vienoje valstybėje nėra sukurta tiek mitų apie karo pramonę ir ginkluotę, kiek Rusijoje. Ginklai čia nuo seno buvo, pasak jų propagandos, „be analogų“. Tai reiškia, kad jie sugeba sukurti kažką tokio, kas savo savybėmis nepasiveja oponentų, o paskui belieka įrodinėti esamus ar išsigalvotus pranašumus“, – pastebi analitikas.
Išardė 150 šautuvų, sumaišė jų dalis ir vėl surinko
„Betyrinėdamas 1831 ir 1863 sukilimų metu naudotus ginklus, aptikau keletą šypseną keliančių faktų. Pvz., 1837 m. sosto įpėdiniui, būsimam carui Aleksandrui II demonstravo Iževsko ginkladirbių meistriškumą. Išardė 150 vnt. šautuvų, sumaišė jų dalis ir vėl surinko. Visi šautuvai susirinko ir nesimatė jokių skirtumų.
Aha, dar reikėjo pamėginti ir šaudyti. Nes tuo pačiu metu, jau ne carui mulkinti, buvo konstatuota kita padėtis: darbo našumas Iževske (ir ne tik čia) buvo itin žemas, o broko skaičius, atvirkščiai, itin didelis. Per metus buvo sugebama pagaminti vos kiek daugiau nei pusę užsakytų ginklų skaičiaus“, – pasakoja karo ekspertas.
Štai 1835 metais užsakė 500 vienetų mažai žinomų, bet „be analogų“ šautuvų. Juos gamino slapčiau nei pirmuosius „kalašnikovus“, mažame tamsiame kambarėlyje ir tik patys geriausi meistrai. Juos netgi išbandė kažkur, kaip teigia, kovos veiksmuose.
„Taip „sėkmingai“ išbandė, kad 100 šautuvų šiaip ne taip išgrūdo į vieną užkampio tvirtovę Kaukaze, kurios komendantas vienintelis neišdrįso atsisakyti, o štai visi kiti juos priimti atsisakė kategoriškai“, – sako E.Papečkys.
Pasak jo, keisčiausia, kad vienas amžius keičia kitą, o Rusijos karo pramonė išlieka tokia pati, ir jiems visada trūksta ginklų. Visada gelbėdavo Vakarų sąjungininkai, kurie šiandien remia Ukrainą. Panašią padėtį matėme ir prie carų, ir prie sovietų, o po dešimtmečio kito panašiai rašys ir apie gamybą karo Ukrainoje metu. Galiu lažintis, – iššūkį meta karo analitikas.
Rusus suerzino R.Juknevičienės pasiūlymas
„Dabar nuolat minima Lietuva. Rusai labai rimtai žiūri į planus dislokuoti Vokietijos brigadą, daug apie tai diskutuoja, ir be įprastų pašaipų. Ypatingo rusofašistų dėmesio susilaukė ir Rasa Juknevičienė. Jie piktinasi, kad europarlamentarė pasiūlė apriboti Vengrijos balsą ES, ir išvadino (atsiprašau, leksika originali) „labusų smirdale iš baigiančios išmirti šalies“, „pediatre-žmogėdra“ ir pan. Tiesa, taip ir nesupratau, kodėl rusofašistai susirūpino ES, kurią taip nuoširdžiai niekina. Gal kad labai mėgsta čia pirkti vilas ir apgyvendinti savo vaikus? O gal kad Viktoro Orbano Vengrija jiems labai naudinga? O gal ir viena, ir kita? – apibendrina E.Papečkys.