Vakarienė Barselonoje gyvenančios katalonietės Montserrat Armisen, kuri yra viena iš milijonų regiono atsiskyrimo nuo Ispanijos šalininkių, namuose gali būti dramatiškas įvykis.
„Jis vis mus kritikuoja ir neleidžia mums ramiai valgyti“, – skundžiasi M.Armisen, kuri nėra patenkinta savo vyro Gustavo Gomezo, kolumbiečio, kuris norėtų, kad Ispanija išliktų tokia, kokia yra, elgesiu.
Du vaikus, 18-metį Jordi ir 27 metų Nicolasą, turinti moteris tęsia: „Mes nueiname į savo protestus, grįžtame ir nieko nesakome, bet jis vis tęsia savo kalbas. Mums tai nepatinka, nes nejaučiame jokios pagarbos iš jo pusės.“
Išsišokėliai ir fašistai
Krizė dėl dalies katalonų ambicijų skelbti nepriklausomybę, kuri suskaldytų šalies teritoriją, kėsinasi ir į darną paprastose šeimose – ne tik pačioje Katalonijoje. Yra ir žmonių, kurie jau kalba apie skausmingą 1936–1939 metų Ispanijos pilietinio karo istorinę atmintį.
Galimybė, kad Katalonija, kurioje didžiuojamasi savita kalba ir kultūra, gali atsiskirti, Ispanijoje įtampos kuria visur: nuo virtuvių iki futbolo aikščių.
Daug kas Ispanijoje katalonus separatistus laiko triukšminga mažuma, kuri tariamą nacionalinę tapatybę stato remdamasi klaidingomis istorijos interpretacijomis. Esą tokie išsišokėliai nedėkingi taiką ir klestėjimą regione užtikrinusiai Ispanijos valdžiai.
O kai kurie separatistai žmones, pasisakančius už Ispanijos vienybę, net drąsiai vadina „fašistais“ – taip metama užuomina į diktatorių Francisco Franco, kuris iki pat mirties 1975 metais smaugė katalonų kalbą ir tradicijas.
F.Franco tokią politiką ėmė vykdyti po to, kai 1939-aisiais triumfavo pilietiniame kare, per kurį žuvo pusė milijono žmonių. Daugelis katalonų per karą palaikė kitą – respublikonų – pusę.
Pasirodė ir kraštutiniai dešinieji
Įdomu, kad pastarųjų savaičių protestuose prieš Katalonijos nepriklausomybę Ispanijoje dalyvavo ir nedidelės kraštutinių dešiniųjų grupuotės – buvo tokių, kurie demonstravo fašistų saliutus ar mojavo F.Franco organizacijos „Falanga“ vėliava.
G.Gomezas: „Jei aš ką nors pasakau, mane iškart vadina fašistu. Bet jei aš pasakau, kad Katalonija neturėtų būti nepriklausoma, aš nesu fašistas.“
Neofašistais bjaurisi absoliuti dauguma ispanų, tačiau vien jų pasirodymas mitinguose liudija, kad krizė Katalonijoje atvėrė Ispanijos seniausias ir skausmingiausias žaizdas.
„Jei aš ką nors pasakau, mane vadina fašistu, – stebisi jau minėtos M.Armisen vyras Gustavo, kuriam yra 58-eri ir kuris su šeima Barselonoje gyvena apie 10 metų. – Bet jei aš pasakau jiems, kad Katalonija neturėtų būti nepriklausoma, aš nesu fašistas.
Mano požiūriu, viskas, kas iki šiol padaryta, buvo visiškai nelegalu.“
Ispanijos centrinė valdžia referendumą dėl Katalonijos nepriklausomybės, kurį spalio 1 dieną surengė šio regiono separatistinė valdžia, vadina nelegaliu ir balsavimo nepripažįsta.
G.Gomezas „Reuters“ net pareiškė, esą žmona pareikalavo, kad jis paliktų namus. Nors moteris tai neigia, jos sutuoktinis negali sulaikyti ašarų: „Ką aš čia darau?“
Dialogui atveriamos durys?
Katalonijos lyderis Carlesas Puigdemont'as po referendumo, kuriame dalyvavo 43 proc. balso teisę turinčių rinkėjų, pareiškė turintis mandatą skelbti nepriklausomybę.
Tačiau antradienį jis atsitraukė nuo uolos krašto – nors deklaraciją valdžios atstovai pasirašė, atsiskyrimo procesas iškart buvo atidėtas norint pabandyti susitarti su Madridu.
Iš sostinės iš pradžių atsklido griežti signalai. Ministrai vienas po kito pasmerkė esą naivų C.Puigdemont'o elgesį, vėliau vyriausybė tiesiog paklausė katalonų: tai ar jūs paskelbėte nepriklausomybę, ar ne?
Ispanijos vyriausybė trečiadienį tiesiog paklausė katalonų: tai ar jūs paskelbėte nepriklausomybę, ar ne?
Tiesa, kiek vėliau Ispanijos socialistų lyderis Pedro Sanchezas pranešė, kad kairieji su mažumos vyriausybę suformavusia konservatyvia Liaudies partija sutarė apsvarstyti galimybę pakeisti šalies konstituciją.
Vien kalbos apie galimą konstitucinę reformą Madride jau reiškia daug.
Vis dėlto dar pirmadienį Liaudies partijos atstovas Pablo Casado irgi leidosi į istorinius svarstymus.
Jis priminė, kad prieš 83 metus tuometis katalonų lyderis Lluisas Companysas, kuris paskelbė regioną nepriklausomu nuo Ispanijos, buvo įkalintas. 1940-aisiais, šalį jau valdant F.Franco režimui, L.Companysas buvo sušaudytas.
P.Casado pareiškė, ar pagrasino, kad pareigūno, kuris paskelbtų Kataloniją nepriklausoma, lauktų L.Companyso likimas.
Atsakydama už nepriklausomybę pasisakanti Katalonijos radikalių kairiųjų partija „Liaudies vienybės kandidatūra“ tviteryje pareiškė: „Ačiū už atvirumą, Pablo Casado.“
„Atviras“ ispanų kalba – „franco“, o šis žodis sutampa su buvusio diktatoriaus pavarde.
Įtampa palietė ir daugelio ispanų šventu laikomą futbolą. Dieną po referendumo Ispanijos rinktinės gynėjas Gerardas Pique – katalonas, remiantis regiono nepriklausomybę – buvo nušvilptas per nacionalinės komandos treniruotę. Švilpimas jo laukė ir vėliau, jau per rungtynes su Albanija.
Susiskaldžiusios ir profesinės sąjungos. Vienos didžiausių Ispanijos profsąjungų „Darbininkų komitetai“ padalinys Katalonijoje iš pradžių palaikė raginimus spalio 3 dieną surengti masinį streiką ir taip reaguoti į policijos elgesį referendumo dieną.
Tačiau Madride „Darbininkų komitetų“ ir dar vienos profsąjungos UGT lyderiai netrukus paskelbė, kad jų atstovai Katalonijoje prie streiko neprisijungs. Abi organizacijos bendrame pranešime pabrėžė: „Mes tikrai neparemsime tų, kurie rengiasi vienašališkai skelbti nepriklausomybę.“
47-erių Rosa Borras praėjusį savaitgalį dalyvavo demonstracijoje už nacionalinę vienybę Madride. Moteris turi giminių Katalonijoje, tad ją situacija liūdina.
„Atėjau čia, nes jaučiuosi tikra ispanė ir man labai nesmagu dėl to, kas vyksta. Norėjau čia ateiti ir pasisakyti už vienybę, nes lygiai taip pat jaučiuosi ir tikra katalonė“, – tvirtino R.Borras.
