Sekite 15min Google
Pasisakymas nuskambėjo Margaritos Simonian interviu Šveicarijos savaitraščio „Die Weltwoche“ vyriausiajam redaktoriui Rogeriui Köppeliui.
Visas pokalbis įtiko propagandininkei – interviu buvo paskelbtas net jos valdomoje RT 2026 metų liepos 8 dieną. Socialiniuose tinkluose jis ėmė plisti kiek vėliau – rugpjūčio viduryje.
Taip M.Simonian reagavo į klausimą apie Rusijos atsakomybę:
„Man kartais atrodo, kad jūs Europoje iš tikrųjų visi truputį išprotėjote. Pasakykite, prašau, ar per šiuos penkerius metus bent viena Rusijos raketa nuskrido kur nors į Europą? Ne. Pasakykite, prašau, ar bent vienas Rusijos tankas nuvažiavo kur nors į Europą? Ne. Leiskite man pabaigti. O bent vienas Rusijos kovinis lėktuvas nuskrido kur nors į Europą? Ne.
O kiek Europos raketų, tankų ir lėktuvų per visą šį laiką nuskrido, nuvažiavo ir atskrido į Rusiją? Tūkstančiai. Ir po viso to jūs manęs klausiate apie Rusijos atsakomybę. Tai Rusija atsakinga? Rusija Europos nė pirštu nepalietė. Tai Europa siunčia mums savo tankus, lėktuvus, raketas, bepiločius orlaivius, sukelia mums transporto kolapsą, benzino krizę ir visa kita. Mes kol kas nieko nedarome.
Ir po viso to jūs klausiate apie mūsų atsakomybę. Tai tas pats, kas pasakyti: štai ten dvidešimt žmonių muša vieną žmogų. Kokia jo atsakomybė už tai, kad jis neišsitraukė pistoleto, kurį, beje, turi, ir jų visų nesušaudė? Kokia jo atsakomybė už tai, kad jis vis dar kenčia, kol yra mušamas, ir kol kas nenori jų visų sušaudyti?
Jokios atsakomybės jums mes daugiau neturime. Tai jūs jau penktus metus daužote mus savo raketomis, savo tankais, lėktuvais, savo žvalgyba ir visu kitu. Tai jūs naikinate Rusiją. Mes Europai kol kas nepadarėme nė tiek.“
Neatsitiktinis Vakarų žurnalistas
Iš esmės šią interviu vietą galima laikyti viso pokalbio ašimi – galbūt net pagrindine priežastimi, dėl kurios jis apskritai įvyko. Pastaruoju metu Rusijos naratyvus Vakarų auditorijai skleisti nėra taip paprasta, o kalbėdama su iš tiesų nepriklausomos žiniasklaidos atstovu M.Simonian vargu ar galėtų tikėtis išvengti nepatogių ar kritiškų klausimų. Tačiau ir šio pokalbio pašnekovas buvo pasirinktas ne atsitiktinai.
Rogeris Köppelis – Šveicarijos žurnalistas, savaitraščio „Die Weltwoche“ vyriausiasis redaktorius ir savininkas, anksčiau vadovavęs Vokietijos dienraščiui „Die Welt“ ir dirbęs Šveicarijos parlamente.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą jis ne kartą vyko į Maskvą, bendravo su propagandininku Vladimiru Solovjovu, kritikavo Vakarų sankcijas ir teikė komentarus RT. 2025 metų pabaigoje Šveicarijoje net imta svarstyti, ar R.Köppeliui dėl prorusiškų naratyvų sklaidos galėtų grėsti ES sankcijos.
Interviu metu nuskambėję M.Simonian kaltinimai Vakarams nėra atsitiktinis emocingas išpuolis. Jos argumentai atkartoja platesnius Rusijos informacinėje erdvėje nuolat kartojamus naratyvus: Rusija vaizduojama kaip besiginanti ir nuolat provokacijas kenčianti pusė, o atsakomybė už karą bei jo eskalaciją perkeliama Vakarams.
Būtent todėl šį pasisakymą verta išskaidyti detaliau – jame vienu metu veikia kelios propagandinės argumentavimo technikos.
Selektyvi faktų atranka (angl. cherry picking) ir klaidinantis konteksto pateikimas
Teiginys, kad „nė viena Rusijos raketa nenuskrido į Europą“, yra techniškai tikslus, nes Rusija iki šiol nesiryžo tiesiogiai atakuoti Europos.
Tačiau M.Simonian sąmoningai ignoruoja esminį faktą: Rusija nuo 2022 m. vykdo plataus masto invaziją į Ukrainą – suverenią Europos valstybę, kuri geografiškai ji yra Europos dalis, o nuo 2022 metų birželio turi ir ES kandidatės statusą.
Manipuliacija čia slypi ne melagingame fakte, o selektyviai parinktame apibrėžime, kuris iš bendro vaizdo pašalina esminę aplinkybę.
Tokia propagandos technika, kai vykdoma selektyvi faktų atranka, angliškai vadinama „vyšnių rankiojimu“ (angl. cherry picking) taip preziumuojant, kad kalbantysis iš bendro konteksto išsirankioja tik jam patinkančius ir jo tiesą patvirtinančius faktus.
Svarbu tai, kad ši propagandos technika nebūtinai remiasi melu. Priešingai – atskiri faktai gali būti visiškai tikslūs. Manipuliacija prasideda tada, kai iš viso paveikslo išrenkama tik tai, kas naudinga norimai išvadai, o nepatogios detalės, prieštaraujantys faktai ar platesnis kontekstas tiesiog paliekami už kadro.
Tyrėjai tokį metodą priskiria informacijos atrankos manipuliacijai: auditorijai parodoma viena realybės pusė, kartu nutylint istorines aplinkybes, sistemines priežastis ar kitus rezultatus, galinčius pakeisti įspūdį. Šiuo metodu itin aktyviai naudojasi Rusijos propagandos šaltiniai.
Todėl toks pasakojimas ir veikia – jis skamba logiškai ir remiasi faktais, tačiau žmogus mato ne visą vaizdą, o tik kruopščiai atrinktą jo fragmentą.
Paversti auką agresoriumi
Interviu metu buvo panaudota ir kita Rusijos propagandininkų itin pamėgta technika – vadinamoji DARVO schema (angl. Deny, Attack, Reverse Victim and Offender), t.y. „neigti, pulti ir sukeisti aukos bei kaltininko vaidmenis“.
Šį terminą XX a. pabaigoje pasiūlė psichologė Jennifer J. Freyd, siekdama apibūdinti dažną gynybinį elgesio modelį smurtiniuose santykiuose, ypač būdingą seksualiniams smurtautojams, narciziškų ir antisocialių bruožų turintiems asmenims.
Tai – reakcija, kai dėl savo veiksmų kritikuojamas asmuo pirmiausia juos neigia ar menkina, tada puola kaltintoją, o galiausiai pats ima vaizduoti save auka.
Paprasčiau tariant, tai tas pats populiariosios psichologijos žurnaluose aprašytas toksiško ex scenarijus: „tu viską išsigalvoji“, „pati mane išprovokavai“, o galiausiai – „po visko, ką dėl tavęs padariau, dar aš čia blogietis?“ Rusijos propagandoje ši formulė veikia beveik pažodžiui.
M.Simonian argumentas vystomas analogiškai. Rusijos vaidmuo pradedant plataus masto karą nustumiamas į šalį, o pats klausimas apie Kremliaus atsakomybę sutinkamas puolimu – „jūs Europoje visi išprotėjote“.
Toliau vaidmenys galutinai apverčiami – Rusija jos pasakojime tampa šalimi, kurią penktus metus puola Europa, o Vakarų valstybės, tiekiančios Ukrainai ginklus, – tikrosiomis agresorėmis. Kitaip tariant, klausimas „kokia yra Rusijos atsakomybė?“ pakeičiamas kitu – „kodėl kaltinate Rusiją, jei dėl visko kalti jūs patys?“
Toks vaidmenų sukeitimas nėra vien retorinis efektas. Eksperimentiniai DARVO tyrimai rodo, kad ši schema gali keisti auditorijos vertinimą – ją girdėję žmonės kaltinamąją pusę linkę laikyti mažiau atsakinga, o aukai priskirti daugiau atsakomybės už konfliktą.
Nors DARVO pirmiausia buvo tiriama tarpasmeninio smurto kontekste, mokslinėje literatūroje jau nagrinėjamas ir jos taikymas institucinei bei politinei komunikacijai.
Klaidinga analogija ir žaidimas emocijomis
M.Simonian pasitelkia ir klaidingą analogiją bei siekia sužadinti žmonėms labai būdingą empatiją. Rusiją ji prilygina žmogui, kurį esą muša dvidešimt užpuolikų, o šis vis dar kantriai nesigriebia pistoleto.
Tokiomis M.Simonian pastangomis Rusija iš karto pastatoma į aukos vietą, nors būtent ji 2022 metais pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Vakarų valstybės, kurios tiekia ginklus Ukrainai, palyginime tampa „mušančiaisiais“, nors jų parama atsirado jau vykstant karui.
Klaidinga analogija propagandoje veikia todėl, kad vietoje sudėtingo priežastinio ryšio pasiūlo paprastą ir lengvai suprantamą palyginimą.
Auditorijai nebereikia vertinti, kas pradėjo karą, kokia buvo įvykių seka ar kodėl Ukraina gauna karinę paramą – jai pateikiamas vaizdas apie vieną žmogų, kurį muša minia. Tokiu būdu argumentas nukreipiamas nuo faktų analizės prie peršamos išvados.
Čia svarbus ir emocinis elementas. Palyginimas su mušamu žmogumi automatiškai žadina užuojautą vienai pusei ir pyktį kitai.
Propagandoje manipuliavimas emocijomis dažnai pasitelkiamas tam, kad nustelbtų racionalų vertinimą. Kuo stipresnę reakciją sukelia pasakojimas, tuo mažiau dėmesio lieka jo logikai ir nutylėtoms aplinkybėms.
M.Simonian palyginimas veikia būtent taip: klausytojui primetamas labai paprastas moralinis pasirinkimas – arba užjauti mušamą žmogų ir esi „geras“, arba stoji mušeikų pusėn.
Kodėl emocijos taip svarbu propagandoje?
2020 metais pasirodžiusi mokslo analizė, iškalbingu pavadinimu „Pasikliovimas emocijomis didina tikėjimą melagingomis naujienomis“ (angl. Reliance on emotion promotes belief in fake news) atskleidė šokiruojančių atradimų.
Emociškai įkrautas turinys propagandoje nėra vien stilistinė priemonė. Pyktis, baimė ar pasipiktinimas gali tiesiogiai susilpninti žmogaus gebėjimą atskirti melagingą informaciją nuo tikros.
Tyrimai rodo, kad stipri emocinė būsena didina tikimybę patikėti melagingomis naujienomis. Ir čia svarbus vienas niuansas: problema nebūtinai ta, kad žmogus „nemoka mąstyti“ ar yra nepakankamai išsilavinęs.
Analizuojamuose eksperimentuose užteko paskatinti dalyvius spręsti labiau pagal jausmą nei pagal logiką, ir jie melagingas antraštes reikšmingai dažniau vertino kaip tikras.
Kitaip tariant, propagandai nebūtina žmogaus įtikinti sudėtinga argumentų grandine. Kartais pakanka jį supykdyti. Stipri emocija tampa savotišku triukšmu, trukdančiu kritiškai įvertinti informaciją: pirmiausia sureaguojame, o tik paskui – jei apskritai paskui – klausiame, ar tai, ką ką tik perskaitėme ar išgirdome, iš tiesų yra tiesa.
Tai paaiškina kodėl dezinformaciniame turinyje taip gausu grėsmės, pažeminimo, išdavystės, neteisybės ar artėjančios katastrofos motyvų.
Ankstesni tyrimai rodo, kad melagingose naujienose neigiamos emocinės kalbos paprastai būna daugiau nei tikrose. Tokia žinutė ne tik perduoda informaciją – ji pirmiausia siekia sukelti reakciją.
Dar svarbiau, kad šis poveikis nebūtinai apsiriboja žmonėmis, kurių politines pažiūras žinutė jau atitinka. Dar viename analizuotame tyrime nustatyta, kad emocinis sužadinimas apskritai silpnino gebėjimą atskirti tiesą nuo melo, nepriklausomai nuo to, ar informacija buvo ideologiškai patogi.
Tai reiškia, kad pyktis ar baimė gali tapti universalesniu dezinformacijos įrankiu, nei paprastas bandymas patvirtinti ar sustiprinti auditorijos jau turimus įsitikinimus.
Socialiniuose tinkluose šį mechanizmą dar sustiprina pati informacinė aplinka. Žmogų gali sujaudinti vienas įrašas, o jo sukelta emocinė būsena paveikti jau visai kitos žinutės vertinimą.
Todėl nuolatinis pykčio, baimės ir pasipiktinimo srautas kuria propagandai itin palankią terpę: auditorija laikoma emociškai įkaitinta, o tokioje būsenoje kritinis mąstymas veikia prasčiau.
Paprasčiau tariant, emocija propagandai naudinga todėl, kad ji priverčia žmogų pirmiausia jausti, o tik tada mąstyti ar tikrinti informaciją. O kuo stipresnė pirmoji reakcija, tuo didesnė tikimybė, kad iki antrojo žingsnio dalis auditorijos taip ir nenueis.
Užuomina į branduolinį atsaką
Interviu metu M.Simonian panaudojo ir vieną pagrindinių Kremliaus „arkliukų“ – branduolinio grasinimo retoriką.
Kalbėdama apie „pistoletą, kuris apskritai yra“, tačiau kuriuo neva mušamas žmogus „dar nesinaudoja“, ji neįvardijo konkretaus Rusijos atsako, bet leido suprasti, kad šalis turi kur kas pavojingesnių priemonių ir kol kas sąmoningai jų nenaudoja.
Grasinimas pateiktas kaip miglotas agresijos pažadas, tačiau suformuotas kaip neva ilgai tramdytos „savigynos“ galimybė. Tokiu principu ilgą laiką buvo konstruojami aukščiausių Rusijos pareigūnų ir net paties Vladimiro Putino grasinimai branduoline eskalacija.
Dezinformacijos analitikai iš „EUvsDisinfo“, analizuodami Rusijos branduolinę retoriką, išskyrė pasikartojančią grasinimų schemą – ją dažnai pradeda pats Vladimiras Putinas – dviprasmiškomis užuominomis apie galimą „visų turimų priemonių“ panaudojimą. Po to valstybinės Rusijos žiniasklaidos veikėjai tokias užuominas sukonkretina ir paverčia atviresniais grasinimais branduoliniu ginklu.
Kai tokia retorika sukelia pernelyg didelį atgarsį, tonas apsiverčia: Rusija jau vaizduojama kaip šalis, kuri niekam negrasina, o pati esą patiria Vakarų „branduolinį šantažą“. Kartu atsakomybė už galimą eskalaciją perkeliama Vakarams – jei Rusija imtųsi kraštutinių priemonių, tai esą būtų ne jos pasirinkimas, o atsakas į svetimus veiksmus.
Svarbi šios schemos dalis – nuolatinė dviprasmybė. Grėsmė turi būti pakankamai aiški, kad gąsdintų, bet kartu pakankamai miglota, kad vėliau būtų galima tvirtinti, jog niekas niekam negrasino.
Būtent todėl M.Simonian „pistoleto“ metafora tokia patogi: ji nepasako, kas tiksliai turima omenyje, tačiau palieka labai aiškią mintį – Rusija dar „susilaiko“, bet gali liautis tą dariusi.
Kategorijų sumaišymas
Šis naratyvas nėra vien M.Simonian retorikos ypatybė. Rugpjūčio 18 dieną Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ėmė grasinti Jungtinei Karalystei – jis pareiškė, kad dėl britų karinės paramos Ukrainai Maskva gali laikyti šalį karo dalyve.
Pareiškimas nuskambėjo po pranešimų, kad britų gamybos dronai buvo panaudoti smūgiams Rusijos teritorijoje. Rusijos ambasada Londone savo ruožtu apkaltino Jungtinę Karalystę vis giliau įsitraukiant į karą ir įspėjo apie neįvardytas „pasekmes“.
Kitaip tariant, M.Simonian interviu naudojama schema kartojama ir oficialioje Maskvos retorikoje: Vakarų karinė parama Ukrainai pateikiama kaip tiesioginis karas prieš Rusiją. Tai – kategorijų sumaišymas, kai ginklų tiekimas ir žvalgybinė pagalba prilyginami karinei agresijai, nors tarptautinės teisės požiūriu tai nėra tas pats.
Pagal JT Chartijos 51 straipsnį užpulta valstybė turi teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną, taigi gali prašyti kitų valstybių pagalbos.
„Just Security“ publikuotoje tarptautinės teisės ekspertų analizėje pabrėžiama, kad Ukraina gali prašyti kitų valstybių pagalbos kolektyvinės savigynos pagrindu būtent todėl, kad pati yra Rusijos agresijos auka. Rusija tokia teise šiuo atveju remtis negali, nes neturi pagrįsto savigynos pagrindo prieš Ukrainą.
M.Simonian argumente šis skirtumas ištrinamas. Formuluotė „jūs penktus metus daužote mus savo raketomis, tankais ir lėktuvais“ sukuria įspūdį, kad Vakarų valstybės pačios tiesiogiai puola Rusiją.
Taip į vieną kategoriją sudedami du skirtingi dalykai – Rusijos pradėta invazija ir kitų valstybių parama užpultai Ukrainai. Dėl to priežasties ir atsakomybės klausimas vėl apsiverčia: agresiją pradėjusi valstybė pateikiama kaip puolama, o pagalbą jos užpultai valstybei teikiančios šalys – kaip agresorės.