WSJ nagrinėja galimus karo baigties scenarijus, ką jie reikštų ir nuo ko priklausytų.
Kaip analizuojama publikacijoje, Ukraina gali prarasti dalį teritorijų, tačiau išlikti saugia ir suverenia, nors ir sumažėjusia, valstybe.
Kitas galimas scenarijus – ji netektų ir žemių, ir suvereniteto, vėl pakliūdama į Maskvos įtakos sferą.
Rusijos prezidentas V.Putinas atmetė JAV ir Europos raginimus paskelbti paliaubas, kurios įšaldytų dabartinę fronto liniją, o vėliau leistų pereiti prie derybų dėl Ukrainos teritorijų kontrolės ir saugumo garantijų.
Vietoje to, V.Putinas aiškiai parodė ketinantis tęsti karą tol, kol Ukraina ir Vakarai sutiks įvykdyti Maskvos geopolitinius reikalavimus.
Kaip primena WSJ, kalbėdamas Aliaskoje, V.Putinas pareiškė, kad Ukrainos saugumas taip pat turėtų būti užtikrintas, tačiau ankstesnių derybų patirtis rodo, jog viską lemia detalės.
Jo akcentuojamos „priežastys“ – nuolatinės nuoskaudos dėl provakarietiškos Ukrainos politinės krypties ir NATO plėtros į Vidurio bei Rytų Europą – liudija, kad jis neatsisakė pagrindinių tikslų: atkurti Rusijos politinę įtaką Ukrainoje, atstatyti Maskvos įtakos sferą Rytų Europoje ir susigrąžinti pasaulinės didžiosios galios statusą. Būtent dėl šių siekių jis ir pradėjo karą 2022-aisiais.
Rusijos bandymas užimti Kyjivą žlugo ir, tikėtina, jau nebus įgyvendintas. Ukrainos atkakli gynyba apriboja Rusijos laimėjimus mūšio lauke, kuriuos ši pasiekia didžiule kaina. Tuo pat metu blėsta ir viltys, kad Ukraina galėtų visiškai išvyti okupantus, nes jos kariuomenė smarkiai išsekusi.
Todėl didžiausio karo Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos baigtį greičiausiai lems tik du scenarijai. Štai ką jie reikštų ir nuo ko priklausytų.
Padalijimas su apsauga
Ukrainos vadovybė tyliai susitaikė su tuo, kad neturi pakankamai karinės galios visiškai atkurti savo sienų. Praėjusią savaitę Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vaizdo skambučių su prezidentu Donaldu Trumpu ir Europos lyderiais metu pareiškė esąs pasirengęs derėtis dėl teritorijų – po paliaubų, kurios įšaldytų dabartinę fronto liniją.
Kyjivas ir Europos šalys teigia niekada nepripažinsiančios Rusijos užgrobimų teisiškai, nes toks žingsnis paverstų tarptautinę teisę paskata naujoms agresijoms, o ne tabu prieš jas.
Tačiau jos duoda signalą, kad yra pasirengusios susitaikyti su de facto Rusijos kontrole.
Geriausiu scenarijumi Kyjivui ir jo Europos rėmėjams būtų tai, kad Rusija būtų apribota tik tomis teritorijomis, kurias jos pajėgos jau užėmusios – maždaug penktadaliu Ukrainos žemių.
Tačiau Kremlius vis dar reikalauja, jog Ukraina pasitrauktų ir iš kitų teritorijų, kurias Maskva laiko „rusiškomis“, nors faktiškai jų nekontroliuoja.
Ypač kalbama apie Donecko srities dalį, kuri tebėra Ukrainos rankose ir kurią saugo įtvirtintų miestų grandinė – kol kas neįveikta Rusijos kariuomenės.
Didžiausias klausimas išlieka: kas nutiks likusiems 80 proc. Ukrainos?
Kyjivas ir Europos sąjungininkai siekia užtikrinti šių teritorijų saugumą ir suverenitetą, derindami stiprią Ukrainos karinę gynybą su Vakarų saugumo pagalba.
-
Prancūzijos, Vokietijos ir JK lyderiai sekmadienį surengs vaizdo pokalbį su Ukrainos sąjungininkais
-
Ukrainiečiai apie Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimą: „nieko“ gero
-
Šaltinis, žiniasklaida: Donaldas Trumpas remia Vladimiro Putino planą dėl Ukrainos teritorijų
-
Karas Ukrainoje. Zelenskis: derybos gali prasidėti nuo dabartinės fronto linijos
-
Rusija paleido į Ukrainą dešimtis dronų
Tuo pačiu vadinamoji „norinčiųjų koalicija“, kuriai vadovauja Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, siūlo dislokuoti dalį savo karių Ukrainoje kaip papildomą atgrasymo priemonę nuo galimos būsimos Rusijos atakos.
Europos lyderiai viliasi, kad Jungtinės Valstijos prisidės prie Ukrainos saugumo garantijų, o pastarosiomis dienomis juos drąsina D.Trumpo atvirumas šiuo klausimu. Vis dėlto JAV vaidmuo šiame procese tebėra neaiškus.
Toks scenarijus primintų Korėjos karo pabaigą 1953 metais, kai pusiasalis liko padalytas, o Pietų Korėja nuo to laiko buvo ginama, daugiausia Jungtinių Valstijų dėka.
V.Putinui toks, į korėjietišką panašus, rezultatas reikštų istorinę nesėkmę.
„V.Putinui toks, į korėjietišką panašus, rezultatas reikštų istorinę nesėkmę“, – pažymi WSJ.
Žurnalistų teigimu, tokiu atveju V.Putinas gautų apie 20 proc. Ukrainos teritorijos – dalis jos virstų griuvėsiais, tačiau jis amžiams prarastų likusią šalies dalį, stebėdamas, kaip Vakarų pajėgos gina valstybę, kurią jis vadina broliška.
„Šiuo metu Rusijos požiūris yra toks: šis karas nėra perspektyvus, tačiau Ukraina dar mažiau stabili. Iki to laiko, kai ekonominės problemos privers Rusiją jį nutraukti, Ukraina jau bus pralaimėjusi“, – WSJ komentavo Janis Kliugė, Rusijos ekonomikos ekspertas iš Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto.
Pavergimo grėsmė
Didžiausia rizika Ukrainai slypi ne vien Rytų ir Pietų teritorijų praradime. Likusi šalies dalis būtų per silpna, kad atlaikytų dar vieną – jau trečią – Rusijos invaziją po 2014-ųjų ir 2022-ųjų įvykių.
Tokia nuolatinė grėsmė galėtų priversti Kyjivą paklusti Maskvos diktatui, tenkinant reikalavimus dėl valdžios struktūrų bei vidaus ir užsienio politikos krypties.
Toks scenarijus paverstų likusią Ukrainos teritoriją Rusijos protektoratu – faktiškai tai reikštų valstybės kapituliaciją, nors Ukraina ir siekia stiprinti demokratiją ir integruotis į Europą. Būtent tokios baigties ukrainiečiai visomis priemonėmis stengiasi išvengti.
Šiandien mūšio laukas tebėra vienintelis kelias, kuriuo V.Putinas gali tikėtis priversti Ukrainą sutikti su kapituliacijos sąlygomis.
Nors Rusijos pajėgoms pavyksta pasiekti tik ribotus laimėjimus, jų strateginis tikslas – išsekinti Ukrainos kariuomenę ir palaužti šalies ryžtą priešintis.
Po trejų su puse metų negailestingo karo, Ukrainos kariai jaučiasi pavargę, jų gerokai mažiau ir būna neretai nusivylę savo karine vadovybe. Vis dėlto jie nenutraukia kovos.
Karo pobūdį vis labiau lemia dronų naudojimas – tai verčia koncentruotis į gynybą, o ne į puolimą.
„Nemanau, kad Ukrainos kariuomenė žlugs. Tačiau per ilgesnį laikotarpį galime sulaukti momento, kai, jei Ukraina nesugebės išspręsti karių mobilizacijos ir kariuomenės valdymo problemų, ji gal ir nebus nugalėta mūšio lauke, bet vis labiau silps“, – WSJ teigė Michaelas Kofmanas, Vašingtone veikiančio Carnegie fondo karo ekspertas.
Anot daugelio analitikų, Rusijos pranašumai gyventojų skaičiumi, karių gausa ir finansiniais ištekliais leidžia jos karo pastangas laikyti labiau tvariomis nei Ukrainos. „Tačiau šio karo istorija rodo, kad Ukraina sugebėjo prisitaikyti ir išlikti“, – pridūrė M.Kofmanas.
Nepaisydama nepalankių aplinkybių, Ukraina iki šiol rado būdų tęsti pasipriešinimą ir išlaikyti atvirą galutinės baigties klausimą.
