Sekite 15min Google
Kaltinimai įsiutino rusus
Vokietija rugsėjo 2 d. paskelbė uždarysianti Rusijos generalinį konsulatą Bonoje ir nutrauksianti Berlyne veikiančių „Rusų namų“ – Rusijos kultūros centro – nuomos sutartį. Sprendimas priimtas po rugpjūčio 4 d. incidento Leipcigo/Halės oro uoste, kur netoli Ukrainai skirto karinio transporto lėktuvo buvo aptiktas sprogmenų prikrautas dronas.
Vėliau rasti dar vienas dronas ir maždaug 50 gramų sprogstamųjų medžiagų. Vokietijos vidaus reikalų ministras Alexanderis Dobrindtas dėl incidento apkaltino Maskvą, o užsienio reikalų ministras Johannas Wadephulis nurodė, kad konsulatas turi būti uždarytas iki rugsėjo 18-osios.
Berlynas taip pat paskelbė griežtinsiantis Rusijos piliečių atvykimo kontrolę, sieksiantis papildomų Europos Sąjungos sankcijų ir didinsiantis spaudimą Rusijos šešėliniam laivynui. Įtarimų Vokietijoje kėlė ir „Rusų namų“ veikla: konservatorių parlamentaras Roderichas Kiesewetteris televizijai „Welt“ teigė, kad šis centras gali būti naudojamas ne tik kultūrinei veiklai, bet ir propagandai bei žvalgybai.
Jis atkreipė dėmesį į pastate be aiškaus statuso esą gyvenančius daugiau kaip 100 žmonių ir neįprastai didelį elektros suvartojimą.
Tai įsiutino rusus. Šalies diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas viešai apkaltino Vokietiją ruošiantis karui, tam jis pasitelkė Antrojo pasaulinio karo istorinę paralelę.
„Apskritai, iš esmės tai yra tikro karo pradžia. Generalinis konsulatas buvo išvarytas iš Bonos... Berlyne uždaromi Rusų namai. Pamenu, kad prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, tiksliau – Didžiajam Tėvynės karui, vokiečiai taip pat uždarinėjo savo diplomatines atstovybes... Jie vėl nori karo. (...)
Jis (Friedrichas Merzas, –15min) iš esmės rengiasi paskelbti mums karą. Istorijos pamokos visiškai neišmoktos. Paaiškėjo, kad šios nacizmo metastazės vėl ima reikštis. Tai pavojingas reiškinys. Manau, Rusijos vadovybė padarys atitinkamas išvadas“, – tvirtino Rusijos diplomatijos galva S.Lavrovas.
Rusijos politologas ir istorikas Dmitrijus Savinas, komentuodamas 15min, šį S.Lavrovo pareiškimą įvertino kaip propagandinio bauginimo priemonę, skirtą kurstyti priešų apsuptos Rusijos vaizdinį ir palaikyti įtampą santykiuose su Europos Sąjunga.
SSRS ir Vokietijos santykiai pašlijo dar 1940-aisiais
Nors po Molotovo–Ribbentropo pakto Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija glaudžiai bendradarbiavo, jau 1940 m. rudenį tarp jų ėmė ryškėti nesutarimai dėl įtakos Pietryčių Europoje.
SSRS siekė įtraukti Bulgariją į savo įtakos sferą ir ketino joje dislokuoti sovietų pajėgas. Apie tai buvo kalbama Josifo Stalino nurodymuose Viačeslavui Molotovui prieš jo 1940 m. lapkričio vizitą Berlyne.
Vokietija šiems planams nepritarė. 1941 m. kovo 1 d. Bulgarijai prisijungus prie Vokietijos, Italijos ir Japonijos sudaryto Trišalio pakto, į šalį įžengė vokiečių kariuomenė. Tai sukėlė itin griežtą Maskvos reakciją.
Sovietų Sąjunga taip pat siekė kontroliuoti Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius bei įtvirtinti savo dominavimą Pietryčių Europoje, tačiau į šį regioną pretendavo ir Adolfas Hitleris.
Per V.Molotovo vizitą Berlyne šalims nepavyko susitarti dėl galimo SSRS prisijungimo prie Trišalio pakto. Nepraėjus nė mėnesiui po šių derybų, A.Hitleris pasirašė direktyvą dėl puolimo prieš Sovietų Sąjungą plano – operacijos „Barbarosa“.
Vis dėlto S.Lavrovo teiginys, kad prieš Vokietijos invaziją abi šalys esą uždarinėjo diplomatines atstovybes, neatitinka istorinių faktų.
SSRS ir Vokietijos diplomatiniai santykiai buvo palaikomi iki pat karo pradžios – ambasadoriai nebuvo atšaukti, ambasados ir konsulatai tęsė veiklą. Tiesa, 1941 m. balandį Sovietų Sąjunga neleido Vokietijai atidaryti konsulato Rygoje.
Tų pačių metų birželį Vokietijos ambasados darbuotojai pradėjo masiškai išvykti iš Maskvos, o atstovybės kieme buvo deginami dokumentai.
Taigi iki pat SSRS užpuolimo Vokietija išlaikė normalių diplomatinių santykių regimybę ir savo teritorijoje neuždarė nė vienos sovietų įstaigos. Padėtis pasikeitė tik birželio 22-ąją, prasidėjus invazijai: sovietų įstaigos ir jų darbuotojų būstai buvo perimti, ambasada apsupta, o joje išjungtas telefono ryšys.
Taigi S.Lavrovo brėžiama istorinė paralelė neturi faktinio pagrindo. Prieš invaziją Vokietija savo diplomatinių atstovybių SSRS neuždarė, o dabar Vokietijos uždaromi Rusijos konsulatas ir „Rusų namai“ yra ne vokiečių, bet rusų institucijos.
Todėl nacių režimo analogija šiuo atveju tėra politinės retorikos priemonė, o ne istoriniais faktais paremtas argumentas.
Ne pirmas kartas
Vakarų kaltinimai nacizmu ir perspėjimai apie tariamai artėjantį karą S.Lavrovo retorikoje nėra nauji. Dar 2026 m. vasarį interviu televizijai „Al Arabiya“ jis pareiškė, kad jeigu europiečiai, užuot pripažinę savo klaidas, „rengs karą“ prieš Rusiją, tai bus „visiškai kitoks karas, vykdomas visiškai kitomis priemonėmis“. Kartu jis kritikavo, jo žodžiais, „nerinktus biurokratus“ – ES užsienio politikos vadovę Kają Kallas ir NATO generalinį sekretorių Marką Rutte.
Balandį Rusijos diplomatijos vadovas pareiškė, kad jo šaliai esą „paskelbtas atviras karas“, o Kyjivas jame naudojamas kaip Vakarų „ietigalis“. Ukraina, anot jo, be Vakarų ginklų, žvalgybos duomenų, palydovinių sistemų ir pagalbos rengiant karius būtų bejėgė.
Panašūs kaltinimai bei grasinimai jau nuskambėjo ir šių metų birželį. Tekste, kurį Sergejus Lavrovas buvo sumanęs publikuoti leidinyje „Politico“, įspėjama, kad tiesioginis NATO ir Rusijos susidūrimas gali baigtis apsikeitimu branduoliniu smūgiu, kurio pasekmės būtų katastrofiškos.
Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Gruško anuomet pareiškė, kad NATO ir Europos Sąjunga ruošiasi kariniam susidūrimui su Rusija 2030 m. pabaigoje, o jų pasiruošimas vis labiau primena „Barbarosos“ planą – nacistinės Vokietijos strategiją užpulti Sovietų Sąjungą.
Taip pat birželį S.Lavrovas dabartinę Europą taip pat prilygino nacistinei Vokietijai, o Vakarus apkaltino kuriant „visos Europos puolamąjį bloką“ prieš Rusiją. Pasak prokremliško leidinio „Kapital strany“, citavusio „Cargrad“, šio bloko vadovu jis įvardijo Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, taip faktiškai skirdamas jam A.Hitlerio vaidmenį. „Šios grupės priešakyje stovi ne Adolfas Hitleris – jo jau nebėra, – o Volodymyras Zelenskis su savo nacistiniais šūkiais“, – pareiškė S.Lavrovas.
Panašių analogijų netrūko ir rugsėjį. Rytų ekonomikos forumo metu S.Lavrovas Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen pavadino „fiurere Ursula“ ir apkaltino ją siekiu Briuselyje sutelkti daugiau galių. Rusijos ministras taip pat tvirtino, kad Europos politika esą veda žemyną „atgal į nacizmą“.
Vos po kelių dienų, kalbėdamas Rusijos valstybinio „Pirmojo kanalo“ laidoje „Didysis žaidimas“, S.Lavrovas pareiškė, kad Europa daugelio laikoma „pasaulio istorijos pragaro išpera“. Jis Europos valstybėms priskyrė atsakomybę už kolonializmą, vergovę ir abu pasaulinius karus, taip pat priminė Napoleono žygį bei nacistinės Vokietijos puolimą prieš SSRS.
Taigi pareiškimas apie Vokietijoje neva atgyjančias „nacizmo metastazes“ įsilieja į nuosekliai kartojamą S.Lavrovo retoriką: Vakarų sprendimai vaizduojami kaip nacizmo ar revanšizmo apraiškos, o parama Ukrainai ir Europos gynybos stiprinimas – kaip rengimasis karui su Rusija.
Rusų namai – Vokietijos teritorija
Rusijos politologas ir istorikas Dmitrijus Savinas S.Lavrovo pareiškimą vadina absurdišku, nes kiekviena suvereni valstybė turi teisę savarankiškai spręsti, kokios užsienio valstybinės ar nevyriausybinės organizacijos gali veikti jos teritorijoje.
„Todėl kalbėti, kad toks sprendimas yra agresijos forma, šalies užpuolimas ar nacizmo apraiška, paprasčiausiai absurdiška“, – teigė jis.
Vis dėlto, pasak D.Savino, šį pareiškimą galima paaiškinti Kremliaus vadovavimusi neosovietinės sistemos logika. Pagal ją Rusija laikoma pagrindine Sovietų Sąjungos paveldėtoja, o sovietinė tapatybė – savotiška aukščiausia tapatybės forma, idealu ir vertybe.
Vadovaujantis šia paradigma, Rusijos Federacijai taip pat priskiriama išskirtinė teisė nustatyti visuomenės moralės, istorijos vertinimo ir kultūros standartus.
„Visa, kas nukreipta prieš neosovietizmą ar Rusijos Federaciją, įvardijama kaip nacizmas arba fašizmas. Šioje logikoje Sergejaus Lavrovo pareiškimas tampa suprantamas: uždarius Rusijos Federacijos įstaigą, šis veiksmas iš karto buvo pavadintas nacizmu ir karo tęsiniu“, – aiškino politologas.
Jo vertinimu, Kremlius fašizmu, nacizmu ar Antrojo pasaulinio karo rezultatų peržiūrėjimu vadina iš esmės viską, kas prieštarauja jo interesams ar demonstruoja nepritarimą. D.Savinas pabrėžė, kad ši pasaulėžiūra skiriasi tiek nuo klasikinio komunizmo, tiek nuo istorinio imperializmo ar nacionalizmo, tačiau atlieka aiškią propagandinę funkciją.
„Rusijos vadovybės kuriama propagandinė schema labai paprasta: Rusija yra savotiškas gėrio bastionas, šalis, paveldėjusi nacizmo nugalėtojos titulą, o visi su ja nesutinkantys – naciai ir fašistai“, – kalbėjo jis.
Kadangi nesutinkančiųjų su Maskva daugėja, Rusija savo auditorijai pristatoma kaip priešų apsupta valstybė. Anot D.Savino, toks pasakojimas tampa universaliu prastėjančios gyvenimo kokybės, stiprėjančių represijų bei vis sunkesnės ekonominės ir psichologinės žmonių padėties paaiškinimu.
„Tezę, kad ginamės nuo puolančių nacių ordų, būtina nuolat palaikyti ir kurstyti. Būtent tam šis S.Lavrovo pareiškimas skirtas, jeigu kalbame apie Rusijos vidaus auditoriją“, – pažymėjo istorikas.
Kalbėdamas apie užsienio auditoriją, pirmiausia Europos Sąjungą, D.Savinas pareiškimą siejo su platesne įtampos didinimo strategija. Pasak jo, stiprėja įvairios paslėptos, latentinės arba hibridinės agresijos formos: vykdomos kibernetinės atakos, rengiami diversiniai veiksmai, kurie tam tikrais atvejais gali virsti teroro aktais ir pareikalauti civilių aukų.
Politologo vertinimu, tai yra kryptinga eskalacija, veikiausiai tapusi diplomatinio spaudimo ir derybų dalimi, o S.Lavrovo pareiškimas į šią logiką įsilieja.
Jis išskyrė tris šios retorikos lygmenis: neosovietinį pasaulėžiūrinį pagrindą, propagandinį poreikį veikti Rusijos vidaus auditoriją ir siekį dabartinėmis aplinkybėmis palaikyti įtampą santykiuose su Europos Sąjunga.
