Galime be perstojo kartoti, kad jis įsivarė save į kampą, įklampino visą savo šalį į beprasmę, brangią, milijoninių žmonių aukų pareikalavusią avantiūrą, kad nesuvokia realybės ir kad tą realybę fronte nuo jo slepia išsigandęs represijų generalitetas – tai nieko nekeičia. Jis toliau daužys galvą į sieną ir kartos užkeikimus apie neišvengiamą pergalę. Jis niekuomet nepripažins savo klaidų ir visuomet suras, kam suversti kaltę ir atsakomybę.
Viena tokių veikėjų, dėl kurios profesionalumo Rusijos ekonomika ir rublis dar nesugriuvo – Centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina. Ji nuolat mėgino įteigti tą realybę apie padėtį šalies ūkyje. Pastaruoju metu netgi turėjo įžūlumo pareikalauti sumažinti išlaidas karui, nes ekonomika tokio masto jau nepaveža. Ir staiga mįslingai dingo iš akiračio. Gera žinia. Kuo mažiau tokių profesionalų liks valdžioje, tuo greičiau viskas subyrės.
Tiesa, dėl to subyrėjimo taip pat yra įvairių įžvalgų. Vokietijos, Didžiosios Britanijos karo ekspertai pranašauja, kad V.Putinas gali susigundyti ir išmėginti NATO atsparumą. Vyriausiasis NATO karinių pajėgų vadas Alexusas Grynkewich teigia, kad atidžiai seka žvalgybos informaciją ir nemato požymių, kad Rusija ruoštųsi pulti NATO.
Tie vertinimai tik iš pirmo žvilgsnio prieštarauja vieni kitiems. A.Grynkewich komentaras daugiausia buvo skirtas dabartiniams ketinimams bei įrodymams, kad Rusija dabar ruošiasi puolimui.
Vokietijos ir Didžiosios Britanijos perspėjimai dažnai sutelkiami į būsimus pajėgumus ir riziką. Apie tai, kad Rusija galėtų mesti iššūkį NATO per ateinančius 4–10 metų, jei tendencijos išliks.
Todėl šiuo metu vis dar grumiasi du požiūriai. Vienas – „tradicinis“, raginantis neeskaluoti ir neprovokuoti Rusijos, kartojant V.Putino mantrą – „Rusijos neįmanoma nugalėti" ir kitas – dar labiau Rusiją spausti.
Europos trijulė – Prancūzija, Vokietija ir Didžioji Britanija pasiruošusios deryboms. Pagal tai, kaip buvo išjuoktas Rusijos medijose trijų ambasadorių vizitas Užsienio reikalų ministerijoje galima spręsti, kad Rusija neturi jokio noro derėtis su Europa.
Kol ten vadovauja V.Putinas, visi derybų ypatumai puikiai žinomi ir visi dviračiai seniai išrasti. Rusijai nedaro jokio įspūdžio diplomatiniai derybiniai argumentai. Vienintelis būdas – sustiprinta ir neribota karinė parama Ukrainai ir dar didesnis spaudimas sankcijomis Rusijai.
Tebemanantiems, kad V.Putino išsaugojimas yra svarstytinas pasirinkimas metas būtų suvokti – didesnės blogybės, nei V.Putino išlikimas valdžioje paprasčiausiai negali būti. Jis toliau galva daužys į sieną ir į visas diplomatines pastangas.
