Net jei nesileisime spekuliuoti dėl to, jau istorija tapusio, 28 punktų plano atsiradimo aplinkybių – ta prasme, ar rusai jį rašė ir perdavė amerikiečiams, kad pastarieji pateiktų, kaip savo, ar Kirilas Dmitrijevas kartu su Steve‘u Witkoffu jį kūrė slapta nuo visų Majamyje. Dabar jau tai ne taip svarbu. Oficialiai, kaip paprastai, visi viską paneigė. Bet tas planas po kilusio triukšmo ir nepasitenkinimo jau „gravitavo“ į 19 punktų variantą. Po derybų Ženevoje, po europiečių įsikišimo, po kaltinimų šališkumu ir didžiulio nepasitenkinimo praktiškai visose stovyklose, išskyrus rusų, situacija esmingai pasikeitė.
Konkrečiai. Neliko ultimatyvių reikalavimų ukrainiečiams dėl pritarimo planui termino (sutapo su amerikiečių Padėkos diena).
Teritoriniai klausimai nukelti tiesioginėms deryboms aukščiausiu lygiu.
Neliko reikalavimo ukrainiečiams besąlygiškai pripažinti prarastas teritorijas.
Atsisakyta drastiškų reikalavimų mažinti Ukrainos kariuomenę – ankstesniame plane buvo minimos 600 tūkstančių „lubos“.
Planas tiesiogiai „nevetuoja“ Ukrainos NATO narystės.
Neliko besąlygiškos nusikaltėlių „amnestijos“.
Ukrainos rekonstrukcijos/atstatymo būdai tapo labiau priimtini Kyjivui.
Įnešė savotiškų „prieskonių“ įrašyti ir nutekinti Vladimiro Putino patarėjo Jurijaus Ušakovo ir Donaldo Trumpo patikėtinio S.Witkoffo bei to paties J Ušakovo ir K.Dmitrijevo telefoniniai pokalbiai. Beje, tų pokalbių autentiškumo niekas nė nemėgino paneiginėti.
Toks nutekinimas naudingas nemėgstantiems Witkoffo
Kas įrašė, kas nutekino – belieka spėlioti. Vis tik, geriausia tokiu atveju užduoti labai paprastą klausimą – kam tai naudinga.
Manyčiau, kad tai naudinga tiems, kas nemėgsta S.Witkoffo, kam nepatinka šitų derybų eiga. Tokių, vėlgi, yra visose stovyklose.
Daryčiau prielaidą, kad S.Witkoff’o „džiazas“ nepatinka daug kam Valstybės departamente. Tai, kad nepatinka Kongrese, nuolat informuojama viešai.
Po viso to jautrumas derybų eigai labai išaugs
Po visų šių „nutekinimų“ gal ir nebus didelių organizacinių pertvarkymų, bet jautrumas šių derybų eigai ir budrumas jų vertinimui stipriai išaugs.
Kaip ten bebūtų, labai daug priklauso nuo prezidentų Volodymyro Zelenskio ir D.Trumpo tiesioginių kontaktų. Jiems šiuo metu intensyviai ruošiamasi. Tik jų metu galima užsitikrinti tam tikrą tikrumą teritorijų klausimu ir, be abejo, dėl saugumo garantijų užtikrinimo.
Tai svarbiausi klausimai Ukrainai, bet, kaip puikiai žinome, tai kartu ir „raudonųjų linijų“ klausimas Kremliui.
Jei toliau bus mėginama išgauti V.Putino sutikimą toliau negrobti Ukrainos teritorijų, kurias rusai sau susirašė į konstituciją, toliau bus palikta dviprasmybė dėl Ukrainos narystės NATO, dėl Vakarų sąjungininkų tegul ir nenuolatinio buvimo Ukrainos teritorijoje, kas yra būtina Ukrainos saugumui, niekuomet nepavyks susitarti.
Jei Rusija toliau diktuos sąlygas, nieko gero iš to pasauliui
Jei Rusijai toliau bus leista diktuoti sąlygas Europai ir pasauliui kaip reikia tvarkytis, iš tokio pasaulio nieko gero negalėsime tikėtis. O tas derybininkų „futbolas“ taps panašiu į paprastą aklavietę ir uždarą sąmoningo nesusikalbėjimo ratą.
Įdomu tai, kad kantrybė baigiasi ne ukrainiečiams, kuriems niekada nesibaigs kantrybė ginti savo šalies ir savo tautos teisę paprasčiausiai egzistuoti, o tiems, kas mėgina tarpininkauti ir padėti derėtis.
Teiginiams, kad toliau bus labai blogai ir Ukraina praras viską, nėra jokio patikimo patvirtinimo.
Jei rusai toliau tokiais tempais šliauš pirmyn, net 5 ar 8 kartus viršydami priešininkų kariuomenės skaičius, užgrobdami į dieną vidutiniškai apie 100 metrų svetimos teritorijos, jiems vien dėl Donbaso, kaip tvirtina JAV Karo studijų institutas, prireiks kautis iki 2027 metų rudens.
O jei vis tik Vakarai susiprotės suteikti visus efektyvius puolamuosius ginklus Ukrainos kariuomenei, o Rusijai įves visas jau parengtas gniuždančias sankcijas, Rusijos karo mašina ir apskritai ekonomika to neatlaikys. Tuomet neišvengiama pergalė taps neišvengiamu fiasko.
