Ukrainiečiai sunaikino visą logistiką, komunikacijas, tiltus – paliko tik Kerčės tiltą tam, kad norintys ir dar galintys turėtų galimybę evakuotis. Likti Kryme, kuomet 4 valandas per parą įjungia elektrą, neparduoda kuro, netiekia maisto produktų, vandens – prasmės nedaug. Apie turizmą kaip verslo šaltinį kalbėti jau netenka prasmės. Rūpestis vienas – išgyventi.
Vladimiro Putino pajėgos beviltiškai ir ilgam įstrigusios fronte. Artimiausioje ateityje jokio proveržio nesimato. „Stumdymasis“ ties kontaktine linija kas dieną paaukojant daugiau kaip 1000 savo karių – jokia ne strategija. Norint bent teoriškai tikėtis kažko daugiau, bent kompensuoti tuos daugiau kaip 30 tūkstančių per mėnesį prarastų karių, tiesiog būtina visuotinė mobilizacija.
Tam Kremlius vis nesiryžta ne tik todėl, kad nepopuliaru, bet ir dėl to, kad paprasčiausiai pavojinga. Žmonės, „paprasti piliečiai, kuriems nerūpi politika“ staiga pradėjo justi karo kvapą. Socialinė įtampa ir nepasitenkinimas didėja. Gal tai dar nereiškia gręsiančios revoliucijos, bet kryptis būtent ta. Nuojauta sako, kad sutrikęs internetas ar benzino nepritekliai jiems tėra visų bėdų pradžia.
Neturint kitos strategijos ir vizijos, belieka tęsti karą ir visiems aplinkui grasinti. Ukrainos skaudžiausia vieta – gynyba nuo balistinių raketų. Rusija tai puikiai žino, todėl „eis iki dugno“ ir reguliariai, kiek įmanoma dažnai, atakuos ne tiek karinius, kiek civilinius objektus ir miestus. Ukrainos „Patriot“ raketų atsargos senka sparčiai. O dėl vėl atsinaujinusių JAV karinių veiksmų Irane, senka ir Amerikos raketų atsargos bei galimybės pagelbėti.
Neatsitiktinai, prieš porą dienų, Paryžiuje susikūrė vadinamoji neformali 11 šalių „Antibalistinė koalicija“. Ukraina ir 10 NATO valstybių nusprendė sutelkti pastangas oro ir raketinės gynybos srityje.
Įvairių koalicijų būta ir anksčiau, bet ši yra išskirtinė bent dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, kai kalbame apie „norinčius ir galinčius“, dažnai pasigendame dar vieno būtino aspekto, be kurio pirmieji du apibūdinimai neturi jokios prasmės. Privalo būti dar ir „veikianti“ koalicija. Ir veikianti būtent toje srityje, kuri šiandieną turi kritinę reikšmę. Reikia apsiginti nuo balistinių raketų.
Antra. Svarbu nedelsiant aprūpinti Ukrainą svarbiausiomis turimomis oro gynybos sistemomis.
Ir trečia. Įvertinti strateginius pajėgų pokyčius. JAV palaipsniui atitraukiant iš Europos savo pajėgumus, ginkluotę, būtina plėtoti Europos karinį potencialą, įskaitant tolimojo veikimo ginklus ir amerikietiškų „Patriot“ sistemų analogus.
Europa ir toliau labai priklauso nuo JAV pagamintų „Patriot“ sistemų, skirtų aukščiausios klasės balistinių raketų neutralizavimui, tačiau tą priklausomybę palaipsniui būtina keisti. Sumažėjusi priklausomybė nereikštų atsiribojimo – tiesiog sustiprėtų NATO Europos ramstis. Tai apima esamų Europos gynybinių pajėgumų gamybos didinimą ir investicijas į naujos kartos gynybos technologijas.
Pirmieji reikšmingi pokyčiai NATO jau vyksta. NATO planuoja įsigyti iki 10 švediškų „Saab GlobalEye“ ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės orlaivių. Jie pakeis dalį senstančio amerikietiškų „Boeing E-3A Sentry AWACS“ lėktuvų parko.
Žinoma, tai nereiškia, kad Europa ir NATO visai nepriklausys nuo JAV. Toliau bus naudojami F-35 naikintuvai, tos pačios „Patriot“ oro gynybos sistemos, stebėjimo sistemos. Bet, tarkime, desanto oro pervežimo programose vis daugiau bus naudojami europietiški „Airbus“ lėktuvai.
Grįžkime prie V.Putino „karo strategijos“. Jis akivaizdžiai tikisi dar bent keletą metų išlaikyti karo režimą, išlaikyti karo ekonomiką, dėl kurios tebeauga BVP. Kitų BVP auginimo būdų jo „strateginis mąstymas“ paprasčiausiai nesugeneruoja. Džiaugtis sumažėjusiais nedarbo rodikliais taip pat neverta. Ko ten džiaugtis? Darbo jėga šiuo metu yra fronte ir jos stygius jau tampa problema. Tikėtis, kad karas nualins Ukrainą taip pat neverta. Laikas dabar jau yra Ukrainos pusėje. Pati Rusija laikysis tol, kol Vakarai jai leis uždirbti iš naftos ir dujų. Gal Europa pagaliau nustos „mušti rekordus“ pirkdama iš Rusijos suskystintas dujas?
Yra 21-as sankcijų paketas. Bus ir 121-as. Ir vis atsiliksime per kelis „taktus“ nuo Rusijos gebėjimo prisitaikyti, jei būsime tokie nerangūs.
Gal pagaliau po metų „marinimo“ prasiverš į dienos šviesą senatorių Lindsey Grahamo ir Richardo Blumenthalio „atominis“ sankcijų Rusijai paketas. Trečiadienį senatorius R.Blumenthalis paragino kolegas teisės aktą patvirtinti vardan pagarbos mus palikusiam senatoriui L.Grahamui.
V.Putinas dar kurį laiką galės sekti pasakas apie atsparią sankcijoms ir karui Rusijos ekonomiką. Bet tiek visuomenės, tiek vadinamojo „elito“ klausymosi kantrybė jau senka. Kiek ilgai tai tęsis, priklausys ir nuo Vakarų ryžto. Dabar yra galimybė įtvirtinti Rusijos nesėkmių fronte ir ekonomikoje negrįžtamą tendenciją. Tam reikia ne žadančios, o veikiančios koalicijos. Tai yra įmanoma. Rusija tikrai nelaimi ir nelaimės. Tai ir bus Ukrainos ir mūsų visų pergalė.
