Vienas akivaizdžiausių įrodymų, kokią svarbą Kremlius teikia kultūros ar sporto sričių kontrolei, yra tai, kaip su šia sritimi elgiamasi pačios Rusijos viduje nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios.
Knygų, spektaklių ir parodų cenzūra, menininkų persekiojimai bei įkalinimai, spaudimas sportininkams ir kitiems viešą autoritetą turintiems žmonėms demonstruoti lojalumą valdžiai atskleidžia požiūrį į kultūrą, sportą ir kitas visuomenę veikiančias sritis kaip į strateginį valstybės įrankį.
Kremliaus logika paprasta – kas kontroliuoja viešąjį diskursą, tas formuoja visuomenės nuostatas ir gali subtiliai, tačiau itin paveikiai daryti įtaką milijonams žmonių. Kultūra ir sportas tam ypač tinkami, nes visuomenėje dažnai nelaikomi politinio poveikio įrankiais.
Toks atskyrimas neatsirado per vieną dieną – jis yra dešimtmečius nuosekliai kurtos ir puoselėtos Rusijos minkštosios galios (angl. soft power) rezultatas.
Todėl iki šiol daugelis intuityviai linkę manyti, kad blogis prasideda ten, kur pasirodo ginkluotas karys Ukrainos teritorijoje, o mažųjų pamėgtas animacinis filmukas tėra nekalta pramoga.
Tačiau būtent taip ir veikia minkštoji galia – ji leidžia kultūriniams produktams atrodyti atsietiems nuo valstybės politikos, nors ilgainiui jie formuoja palankų požiūrį į juos kuriančią valstybę, jos kalbą, vertybes ir pasaulėžiūrą.
„Eurovizija“ – nuo meilės iki neapykantos
Vienu svarbiausių Rusijos minkštosios galios projektų daug metų buvo siekis įsitvirtinti pasaulio kultūros erdvėje, o ryškiausiu to simbolių tapo populiarusis „Eurovizijos“ dainų konkursas. Šiam tikslui buvo skiriamos milžiniškos lėšos ir didelis politinis dėmesys.
2000-ųjų pradžioje Rusija „Eurovizijoje“ kūrė modernios ir europietiškos valstybės įvaizdį. Tai iliustravo ir 2003 m. šaliai atstovavusi grupė „t.A.T.u.“, kurios provokuojantis įvaizdis buvo paremtas tariamais dviejų merginų romantiniais santykiais. Tai tebuvo reklaminis triukas – merginos nebuvo LGBT+ atstovės.
Tarptautinei auditorijai buvo kuriamas modernios, atviros ir europietiškoms vertybėms artimos valstybės įvaizdis – toks, kuris Vakarų visuomenėms atrodytų patrauklus ir priimtinas, turintis išsklaidyti įtarimus apie šalyje vyraujančią homofobiją.
Nežinantiems kultūrinio konteksto merginų daina „Netikėk, nebijok, neprašyk“ galėjo nuskambėti kaip LGBT+ palaikantis ir skatinantis nebijoti manifestas, tačiau iš tiesų posakis „Не верь, не бойся, не проси“ siejamas su sovietinių represijų ir Gulago kalinių patirtimi.
Vėliau jis „persikraustė“ į mafijos ir kriminalinį pasaulį, kuriuo taip žavisi Vladimiras Putinas, ir tapo savotišku jo manifestu. Posakis reiškė nerašytą kalinių išgyvenimo taisyklę: nepasitikėti nei kitais kaliniais, nei administracija, neparodyti baimės ir nieko neprašyti, kad nebūtų sudaryta galimybė tavimi manipuliuoti ar pasinaudoti tavo pažeidžiamumu.
Muzikos garsais nutildyti okupacijos šūvius
2009 metais „Eurovizijos“ konkursas surengtas Maskvoje. Tai tapo vienu svarbiausių Kremliaus bandymų pasauliui parodyti Rusiją kaip modernią, atvirą ir kultūriškai patrauklią valstybę.
Šiandien retas prisimena, kad renginys vyko praėjus vos devyniems mėnesiams po Rusijos karo Sakartvele, per kurį buvo okupuotos Pietų Osetija ir Abchazija.
2008 metų rugpjūčio 8-ąją, tą pačią dieną, kai Pekine vyko vasaros olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija ir milijardų žmonių akys buvo nukreiptos į Kiniją, Rusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Sakartvelą. Vos po devynių mėnesių Maskva jau priėmė „Eurovizijos“ dalyvius, o konkursą stebėjo milijonai žiūrovų.
Konkursui buvo skirtas tuo metu rekordinis – apie 42 mln. JAV dolerių – biudžetas, o scenoje panaudota beveik trečdalis visų tuo metu Europoje veikusių LED ekranų. Taip Kremlius siekė pademonstruoti šalies ekonominį, technologinį ir organizacinį pajėgumą, kartu kurdamas modernios ir įtakingos valstybės įvaizdį.
Tačiau renginys turėjo ir aiškų geopolitinį matmenį. Kaip akcentuoja analitikai, jis tapo priemone stiprinti Rusijos kultūrinę įtaką posovietinėje erdvėje ir įtvirtinti vadinamojo „Rusų pasaulio“ (Russkij mir) naratyvą. Ši ideologija remiasi prielaida, kad Rusija turi ypatingą teisę išlaikyti buvusias Sovietų Sąjungos respublikas savo kultūrinės ir politinės įtakos zonoje bei priešintis jų integracijai į Europos ir transatlantines institucijas.
2022 m., prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą, Rusija buvo pašalinta iš „Eurovizijos“. Tokį sprendimą priėmusi Europos transliuotojų sąjunga nurodė, kad Rusijos dalyvavimas pakenktų konkurso reputacijai.
Jau kitą dieną po diskvalifikavimo, Rusija paskelbė pasitraukianti iš Europos transliuotojų sąjungos (EBU) ir pareiškė, kad Rusijos pašalinimas iš „Eurovizijos“ yra netinkama politinė auka muzikos konkursui, kuris visada pabrėžė savo apolitiškumą.
Tais pačiais metais grupei „Kalush Orchestra“ laimėjus konkursą, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova pratrūko pašaipomis – ji pareiškė, kad Ukrainos pergalė esą tik užbaigė „paveikslą“ to, kas nutiko šaliai.
Vėliau Rusijos valstybinėje televizijoje ji tvirtino, jog „žeminti Europą“ tapo madinga, o „Euroviziją“ pateikė kaip dar vieną tariamo Vakarų vertybių nuosmukio įrodymą.
Vieši įžeidinėjimai konkurso pusėn skriejo ir vėliau – 2024 m. konkursą M.Zacharova pavadino blogesniu už „bet kokią orgiją, raganų sambūrį ar šventvagišką ritualą“.
Po Rusijos pašalinimo iš „Eurovizijos“ Valstybės Dūmos deputatai ragino šalies gyventojus visiškai ignoruoti konkursą. Tai buvo platesnės informacinės strategijos dalis, kuria siekta sudaryti įspūdį, kad Vakarų kultūros institucijos pačios užvėrė duris Rusijai, o ne kad Rusija buvo pašalinta dėl savo veiksmų.
Išmesta iš „Eurovizijos, Rusija nusprendė reanimuoti dar sovietmečiu rengtą dainų konkursą ir surengė „Interviziją“.
Buvo siekiama ne tik sukurti naują muzikos konkursą, bet ir pademonstruoti, kad Rusija gali pasiūlyti alternatyvą Vakarų dominuojamai kultūrinei erdvei.
Taip buvo siekiama ne ginčyti pašalinimą iš Vakarų kultūros institucijų, o kurti joms alternatyvią kultūrinę infrastruktūrą.
Apskritai šie naratyvai tarnauja tam pačiam tikslui – nuslėpti ryšį tarp Rusijos invazijos į Ukrainą ir jos tarptautinės izoliacijos, kaltinti Vakarus veidmainyste ir dvigubais standartais, menkinti Vakarų kultūrą kaip tariamo moralinio nuosmukio pavyzdį bei kurti įspūdį, kad Rusijai Vakarų pripažinimas nėra reikalingas.
Taikinys – vaikai
Vienu ryškiausių pastarųjų metų Rusijos minkštosios galios pavyzdžių tapo animacinis serialas „Maša ir lokys“. 2026 m. „Netflix“ pratęsus jo transliavimo licenciją daugiau nei šimte šalių, sprendimas sukėlė tarptautines diskusijas apie tai, ar iš pažiūros nekaltas vaikams skirtas turinys gali tapti Kremliaus įtakos priemone.
Ukrainos Kovos su dezinformacija centras (CCD) teigia, kad serialas skatina teigiamą Rusijos įvaizdį per lokio personažą, o per Mašos elgesį normalizuoja sovietinę simboliką bei militaristines temas – tokia kombinacija, ekspertų nuomone, paverčia „nekaltą“ animaciją informacinės strategijos elementu.
Estijos užsienio reikalų ministras Margusas Tsahkna šį serialą atvirai pavadino į mažuosius nutaikyta propagandos priemone.
„Rusija kariauja ne tik raketomis, bet ir naratyvais. „Maša ir lokys“ yra Kremliaus minkštosios galios dalis – į vaikams skirtą pramoginį turinį įpinanti prokremliškas ir militaristines žinutes bei normalizuojanti Rusijos agresiją ir imperines ambicijas“, – rašė jis.
Animacinio serialo centre – lokio personažas, kurį dalis analitikų sieja su tradiciniu Rusijos simboliu. Meška šimtmečius buvo naudojama Rusijai personifikuoti tiek Vakarų politinėse karikatūrose, tiek pačios Rusijos kultūroje ir propagandoje, todėl seriale ji neretai interpretuojama kaip alegorinis šalies įvaizdis.
„Mašoje ir lokyje“ šis gyvūnas vaizduojamas kaip geranoriškas, rūpestingas ir taikus personažas, globojantis mažą mergaitę Mašą. Kritikai teigia, kad toks įvaizdis, net ir neturėdamas tiesioginės politinės žinutės, prisideda prie palankesnio Rusijos įvaizdžio formavimo tarptautinei auditorijai.
Kritikos serialas sulaukė ir Jungtinėje Karalystėje. Daugiau kaip 50 parlamentarų iš šešių politinių partijų kreipėsi į kultūros ministrę Lisą Nandy, ragindami peržiūrėti „Mašos ir lokio“ transliavimą platformose „Netflix“ ir ITVX.
Vienas pagrindinių jų argumentų – serialo epizodas „Border at the Castle“ ir 2015 m. socialiniuose tinkluose platintas siužetas, kuriame Maša vaizduojama su žalia kariška kepure, papuošta raudona žvaigžde, bei užrašu „Ura, aš dabar armijoje!“.
Parlamentarų vertinimu, tai yra Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) pasieniečio kepurė – simbolis represinės institucijos, atsakingos už masinius trėmimus, egzekucijas ir dešimčių milijonų žmonių persekiojimą.
Sporto ir politikos taip pat nepainiokime
2026 m. liepą Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) panaikino nuo 2023 m. galiojusį Rusijos olimpinio komiteto narystės sustabdymą. Maskvoje šis sprendimas buvo sutiktas kaip svarbi politinė pergalė.
Rusijos sporto ministras Michailas Degtiarevas sprendimą pavadino „žalia šviesa“ visiškam sportininkų sugrąžinimui ir teigė, kad olimpinis judėjimas turi likti „laisvas nuo politikos“.
Olimpinės ambicijos ir sudeginti pinigai
Ryškiausiu Rusijos sporto minkštosios galios projektu tapo 2014 m. Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Jas V.Putinas laikė ne tik sporto renginiu, bet ir geopolitiniu projektu, turėjusiu pakeisti pasaulio požiūrį į Rusiją.
Dar 2007 m., Sočiui laimėjus teisę rengti olimpines žaidynes, jis pareiškė, kad tai yra ne vien sportinių laimėjimų, bet ir visos Rusijos pripažinimas. Pagrindinis tikslas buvo pristatyti šalį kaip modernią, atvirą ir patrauklią valstybę – neatsitiktinai Sočio gatves puošė šūkis: „Rusija – didi, nauja, atvira!“
Šiam tikslui buvo skirtos precedento neturinčios lėšos. Sočio olimpinės žaidynės, kainavusios apie 55 mlrd. JAV dolerių, tapo brangiausiomis olimpinėmis žaidynėmis istorijoje.
Atidarymo ceremonija tapo vienu ryškiausių Rusijos minkštosios galios pavyzdžių. Milijardams žiūrovų visame pasaulyje buvo pristatyta ne tik įspūdinga meninė programa, bet ir kruopščiai atrinkta Rusijos istorijos versija.
Ceremonijoje greta Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“, carinės didybės, sovietinės industrializacijos ir kosmoso užkariavimo buvo kuriamas vientisas pasakojimas apie nenutrūkstamą Rusijos didybę.
Tuo pat metu beveik visiškai nutylėti represiniai šalies istorijos puslapiai – nebuvo nei Josifo Stalino, nei gulagų, nei masinių represijų. Sovietmetis vaizduotas pirmiausia kaip pažangos, mokslo ir pramonės klestėjimo laikotarpis.
Įspūdinga atidarymo ceremonija, milijardinė televizijos auditorija ir milžiniškos investicijos į infrastruktūrą turėjo parodyti Rusiją kaip ekonomiškai stiprią, technologiškai pažangią ir pasaulinio lygio renginius gebančią organizuoti valstybę.
Akademinėje literatūroje Sočio olimpiada dažnai įvardijama kaip vienas ambicingiausių XXI amžiaus minkštosios galios projektų, skirtas ne tik tarptautinei auditorijai, bet ir pačių rusų pasididžiavimui savo valstybe stiprinti.
Tačiau šis projektas žlugo beveik iš karto. Vos pasibaigus olimpinėms žaidynėms Rusija okupavo Krymą, o netrukus pradėjo karinius veiksmus Rytų Ukrainoje.
Taip sporto renginiu kurtą modernios ir taikios valstybės įvaizdį pakeitė agresorės reputacija. Vėliau šį smūgį dar labiau sustiprino valstybės remiamo dopingo schema, dėl kurios Rusijos sportininkai prarado dešimtis medalių ir buvo priversti olimpinėse žaidynėse varžytis be nacionalinės vėliavos.
Kaip yra pažymėjęs minkštosios galios koncepcijos autorius Josephas Nye, Kremlius nesugebėjo išnaudoti Sočio olimpinių žaidynių suteikto reputacinio impulso – jį sunaikino pačios Rusijos politiniai sprendimai.
Suvienyti sporto, pamiršę kruviną karą
Praėjus vos ketveriems metams po neteisėtos Krymo aneksijos ir karo veiksmų Rytų Ukrainoje, Rusija vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre – šįkart kaip svetinga, futbolo aistruolius vienijanti valstybė.
Daugybė sirgalių atvyko į Rusiją, o milijardai stebėjo čempionatą per televiziją, todėl karas Ukrainoje ir tarptautinės teisės pažeidimai liko antrame plane.
Tai buvo vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip veikia minkštoji galia. Didžiulis sporto renginys padėjo Kremliui bent laikinai pakeisti tarptautinę darbotvarkę: vietoje diskusijų apie Krymo okupaciją ir konfliktą Donbase pasaulis kalbėjo apie futbolą, organizaciją ir svetingumą.
Taip buvo kuriamas įspūdis, kad Rusija išlieka visaverte tarptautinės bendruomenės nare, nepaisant agresyvių jos veiksmų Ukrainoje.
Skaičiuojama, kad pasirengimas 2018 m. pasaulio futbolo čempionatui kainavo daugiau nei 11 mlrd. JAV dolerių. Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose čempionatą priėmusiuose miestuose buvo atnaujinta infrastruktūra, statomi nauji stadionai, modernizuoti oro uostai, geležinkeliai ir viešosios erdvės.
Strategija bent trumpam pasiteisino. Į pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje suplūdo šimtai tūkstančių sirgalių iš viso pasaulio, o Maskvos centras buvo pilnas užsienio turistų. Nepaisant tuo metu tvyrojusios įtampos tarp Vašingtono ir Maskvos bei to, kad JAV rinktinė į čempionatą apskritai nepateko, amerikiečiai sudarė didžiausią užsienio lankytojų grupę.
Daugelis išvykdami dalijosi teigiamais įspūdžiais apie Rusiją, jos miestus ir gyventojus. Būtent toks ir yra vienas pagrindinių minkštosios galios tikslų – ne įtikinti politiniais pareiškimais, o pakeisti žmonių požiūrį per asmeninę patirtį.
Kadyrovo kovos be taisyklių
Kremlius savo minkštąją galią stiprina ne tik per futbolą ar olimpines žaidynes. Svarbiu valstybės įvaizdžio instrumentu tapo ir kovų sportas, ypač mišrūs kovos menai (MMA) bei sambo.
Skirtingai nei futbolas ar klasikinė kultūra, kovų sportas leidžia Kremliui skleisti kitokį naratyvą – apie jėgą, vyriškumą, discipliną ir karinę galią. Tokiu būdu sportininkai tampa ne vien čempionais, bet ir režimo simboliais.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – legendinis MMA kovotojas Fiodoras Jemeljanenka. Ilgametis Vladimiro Putino bendražygis vėliau tapo Belgorodo srities Dūmos deputatu, Rusijos MMA sąjungos prezidentu ir Rusijos prezidento kūno kultūros bei sporto tarybos nariu.
Analitikų vertinimu, jo autoritetas buvo panaudotas ne tik sportui populiarinti, bet ir Kremliaus kuriamam valstybės galios bei lyderystės įvaizdžiui stiprinti. Neatsitiktinai net planuota jo atsisveikinimo kova turėjo vykti Raudonojoje aikštėje – simbolinėje Rusijos politinės galios erdvėje.
Dar aiškesnė sporto ir politikos sintezė matoma Čečėnijoje. Ramzano Kadyrovo sukurta MMA sistema, analitikų teigimu, veikia ne tik kaip sporto klubų tinklas. Ji naudojama režimo propagandai, lojalumui ugdyti ir būsimų saugumo pajėgų rezervui rengti.
Dalis iš tūkstančių jaunuolių, treniruojamų R.Kadyrovo remiamuose klubuose, vėliau integruojami į saugumo struktūras, o tarptautinį pripažinimą pelnę kovotojai padeda kurti režimo įvaizdį užsienyje.
Tokia sistema pavojinga tuo, kad sporto autoritetas tampa priemone normalizuoti autoritarinę valdžią, militarizmą ir agresyvią valstybės politiką. Žiūrovams pristatomas ne režimas, o charizmatiški čempionai, tačiau jų populiarumas kartu stiprina ir politinę sistemą, kuriai jie atstovauja.
Koncertas pagal Kremliaus partitūrą
Rusijos minkštoji galia neapsiriboja populiariąja kultūra ar sportu. Ne mažiau svarbų vaidmenį joje atlieka klasikinė muzika, opera ir baletas – sritys, kurios pasaulyje siejamos su prestižu, aukštąja kultūra ir menine meistryste.
Būtent todėl Kremlius jau daugelį metų investuoja į didžiąsias kultūros institucijas ir pasaulinio garso menininkus, kurie tampa ne tik kultūros, bet ir valstybės įvaizdžio ambasadoriais.
Vienas ryškiausių tokio modelio pavyzdžių – dirigentas Valerijus Gergijevas. Ilgametis Vladimiro Putino sąjungininkas dar gerokai prieš plataus masto invaziją į Ukrainą dalyvavo politiškai reikšminguose Kremliaus renginiuose.
Po 2008 m. Rusijos karo prieš Gruziją jis dirigavo koncertui okupuotame Cchinvalyje, o 2016 m., Rusijos remiamoms pajėgoms perėmus Sirijos Palmyrą, surengė koncertą antikinio miesto griuvėsiuose.
Šį pasirodymą V.Putinas pristatė kaip Rusijos civilizacinės misijos simbolį, o pats V.Gergijevas už jį buvo apdovanotas ne tik kultūros, bet ir Rusijos gynybos ministerijos apdovanojimais. Tai aiškiai parodė, kad valstybė tokią kultūrinę veiklą laikė savo užsienio politikos ir minkštosios galios dalimi.
Po 2022 m. invazijos V.Gergijevas atsisakė pasmerkti karą ir neteko pareigų bei koncertų daugelyje Europos šalių. Tačiau Rusijoje jo įtaka tik išaugo. 2023 m. jis tapo pirmuoju žmogumi istorijoje, vienu metu vadovaujančiu dviem svarbiausiems šalies teatrams – Maskvos Didžiajam teatrui ir Marijos teatrui Sankt Peterburge.
Sprendimas priimtas po to, kai V.Putinas dar 2022 m. viešai pasiūlė suvienyti abiejų teatrų vadovybę. Tai tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip reprezentacinės kultūros institucijos Rusijoje vis glaudžiau integruojamos į valstybės galios ir įtakos sistemą.
Kodėl tai taip paveiku?
Žmogaus psichologija veikia taip, kad mes linkę kritiškai vertinti informaciją, kuri aiškiai pateikiama kaip politinė reklama ar propaganda, tačiau gerokai rečiau taikome tokius pačius kritinio mąstymo kriterijus kultūrai, sportui ar pramogoms.
Ne mažiau svarbus ir institucionalizavimo principas. Šiuolaikinės įtakos operacijos retai vykdomos tiesiogiai per valstybę – jos remiasi organizacijomis, kultūros institucijomis, fondais, žiniasklaidos priemonėmis ar privačiomis bendrovėmis, kurių ryšys su politiniais tikslais lieka formaliai paneigiamas.
Kritikuojant tokius reiškinius kaip „Maša ir lokys“, „Eurovizija“ ar tarptautinės baleto gastrolės įrodinėjimo našta tenka kritikams, o ne pačiai sistemai. Institucinė forma – animacijos studija, transliavimo platforma, operos teatras ar sporto federacija – sukuria teisėtumo ir neutralumo įspūdį, net jei galutinis poveikis tarnauja valstybės interesams.
Trečiasis mechanizmas yra laikas. Minkštoji galia beveik niekada neveikia per vieną įvykį – ji remiasi dešimtmečius trunkančiu pasikartojančios ekspozicijos efektu. Vaikas, augantis su „Maša ir lokiu“, futbolo sirgalius, grįžęs iš 2018 m. pasaulio čempionato Maskvoje, ar melomanas, besižavintis Čaikovskiu, nepriima sąmoningo politinio sprendimo.
Tačiau kiekviena tokia patirtis palieka nedidelį teigiamą emocinį pėdsaką, kuris vėliau tampa kontekstu vertinant konkrečią valstybę. Dėl šios priežasties minkštoji galia retai sukelia momentinį efektą – ji formuoja ilgalaikes nuostatas.
Būtent todėl ją kur kas sunkiau identifikuoti ir vertinti nei dezinformaciją ar kibernetines atakas: pastarųjų poveikis yra tiesioginis ir išmatuojamas, o kultūrinio patrauklumo kuriama įtaka – išskaidyta, kaupiamoji ir dažnai pastebima tik tada, kai jau yra tapusi visuomenės nuostata.
