Maždaug 29 kilometrus nuo Atėnų nutolusiame Matyje 26 vyrai, moterys ir vaikai susibūrė tikėdamiesi, kad gali rasti siaurą takelį, vedantį nedidelių laiptų link. Šiais laiptais jie tikėjosi pasiekti vandenį.
Vartai, už kurių atsiveria takelis, buvo vos už keliasdešimties žingsnių, tačiau dėl dūmų buvo prastas matomumas, kvėpuoti buvo sunku ir, žmonės, panašu, išklydo iš kelio.
Kitą dieną pareigūnai rado jų kūnus. Kai kurie vis dar buvo įsikabinę vienas į kitą.
Antradienį Mačio kurorte „The New York Times“ pasitiko aštrus kvapas ir šiukšlių kalnai – miestelis atrodė tarsi atėjus pasaulio pabaigai.
Gyvūnų prekių parduotuvės savininkė Elena Apostolova vaikštinėjo su tuščiu narvu gyvūnams.
„Nieko neradome“, – sakė ji.
Ryte 23 metų amžiaus Danae Koliou žengė per lavonus ir rado kažkieno mobilųjį, kuriame – 48 praleisti skambučiai.
Ugniagesiai dėvėjo nuo dūmų apsaugančias kaukes, o gelbėtojai išlikusiems gyviems, tiesa, praradusiems beveik viską, dalijo krekerius, apelsinų sultis ir duoną.
„Viskas yra blogai, – sakė vietinių civilių apsaugos pajėgų vadas George'as Roumeliotis. – Turime žuvusiųjų. Turime žmonių, kurie ieško savo draugų ir šeimų.“
Staigiai pasirodžiusios liepsnos
Dėl į įvairias puses liepsną nešančio vėjo, kai kurie namai – beveik nepaliesti, o kiti sudegė iki pelenų.
Viena šeima rodė į beveik nepaliestą balkoną netoli jūros. Už kiek daugiau nei metro ugnis buvo sunaikinusi viską.
Gyventojai sako, kad liepsnos pasirodė staiga.
A.Ciongiosis: „Buvo dūmų kvapas, tačiau tik kvapas. O po dviejų valandų pasirodė ugnis.“
„Buvo dūmų kvapas, tačiau tik kvapas, – sakė 60 metų amžiaus Antonis Ciongiosis, Mačio kurorte turintis vasarnamį. – O po dviejų valandų pasirodė ugnis.“
Jis tikina, kad tuomet pabėgti buvo jau per vėlu: automobiliais užkimštas miesto gatves apėmė liepsnos.
„Jūra liko vienintelis kelias (ištrūkti – red.)“, – teigė A.Ciongiosis.
A.Ciongiosis parodė į siaurą perėją. Jo teigimu, iš čia daugiau nei šimtas žmonių bandė pasiekti apačioje esantį uolėtą paplūdimį. Jam pavyko – A.Ciongiosis iš vandens nesitraukė tol, kol liepsnos buvo užgesintos.
Tačiau pagyvenusi jo draugo motina pradingo.
Kai kurie žmonės išplaukė tikėdamiesi, kad jų išgelbėjimui bus atsiųsti laivai. Kai kuriuos iš jūros ištraukė žvejai, o kiti gelbėtojų laukė tvirtai laikydamiesi už pačių pasigamintų plaustų.
Dvylika pakrančių apsaugos laivų, padedami privačių valčių, iš jūros išgelbėjo dešimtis žmonių ir padėjo evakuoti apie 800 asmenų, įstrigusių Mačio ir Kokino Limanaki paplūdimiuose.
Tiesa, aukų pareikalavo ir jūra. Kai kurie gyventojai, bandydami išvengti gaisro, stebėjo skęstančius kaimynus. Kiti plūduriavo vandenyje su nuo dūmų degančiomis akimis – laukė, kol juos išgelbės žvejai.
„Nieko negalėjai padaryti“
50 metų amžiaus Vaiosis Kiriakis, dirbantis kūno kultūros mokytoju vidurinėje mokykloje, teigė pirmą kartą užuodęs dūmus pirmadienio popietę – tuo metu buvo savo namuose netoliese įsikūrusiame Rafinos kurorte. Neilgai trukus jis savo terasoje išvydo ir liepsnas.
Po keleto valandų V.Kiriakis, jo žmona ir dvylikametis sūnus, pasiėmę šiek tiek pinigų ir neperšlampamas striukes pabėgo į paplūdimį netoli uosto.
„Galėjai matyti, kaip ugnis artėja tavęs link, ir negalėjai nieko padaryti – tik pabėgti“, – vyras pasakojo „The New York Times“.
Anot V.Kiriakio, šeima stebėjo, kaip ugniai ryjant medžius, automobilius ir namus kilo juodi ir balti dūmai. 3 val. paryčiais, kai gaisras nurimo, jie sugrįžo: pamatė, kad liepsnos sustojo maždaug 100 metrų nuo jo namo.
Gaisro metu žuvusiųjų skaičius didesnis nei tada, kai 2007 m. Peloponeso regione miškų gaisrai nusinešė 60 gyvybių.
Įmanoma, kad jis dar išaugs, nes pareigūnai vis dar tikrina apdegusius automobilius ir sugriuvusius namus.
Rafinos-Pikermio srities meras Evangelosas Bournousas žurnalistams teigė matęs, kaip liepsnos apima daugiau nei šimtą namų.
„Tai – visiška katastrofa“, – sakė jis.
Dėl gaisrų iš miestelio pasitraukė tūkstančiai gyventojų ir turistų. Trijų dienų gedulą paskelbęs Graikijos premjeras Aleksis Cipras teigė, esą „jie padarys viską, kas įmanoma žmogui, kad (gaisrai – red.) būtų sukontroliuoti“.
„Negalime leisti, kad gedėjimas mus nugalėtų, nes šios valandos yra mūšio, vienybės, drąsos ir solidarumo valandos“, – pridūrė jis.
