M.Wakaras tyrinėja ne visos Lietuvos lenkų inteligentiją, bet konkrečiai Vilniaus, nes būtent čia yra kultūrinės, visuomeninės ir politinės Lietuvos lenkų veiklos centras, visos aukštosios mokyklos, įvairios įstaigos.
Anot W.Kętrzynskio mokslinių tyrimų centro darbuotojo, tokiam darbui jį paskatino buvęs Lenkijos generalinis konsulas Lietuvoje Mieczyslawas Jackiewiczius, be to, Vilnius pačiam mokslininkui visada kėlė tik teigiamus atsiminimus.
„Ši tema Lenkijoje mažai žinoma. Lenkai iš viso mažai žino apie Lietuvą, o dar mažiau apie lenkų tautinę mažumą Lietuvoje. Jeigu kas nors domisi, tai susidaro įspūdį iš Lenkijos žiniasklaidos, o pastaroji ne visada perteikia realybę, kokia ji yra. Todėl nusprendžiau, kad ši tema reikalauja mokslinių tyrimų“, – teigė M.Wakaras.
Yra Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri nesutaria su konservatyviomis lietuviškomis partijomis. Dėl to kylančius nesutarimus Lenkijos žiniasklaida parodo kaip žmonių santykius. Mano tyrimai rodo, kad tai nėra tiesa. Žmonės tarpusavyje gyvena be jokių pykčių. Kartu žvejoja, mėgsta linksmintis ir nori normaliai gyventi, – sakė M.Wakaras.
Mokslininkas sako, kad žiniasklaida kuria tautinės įtampos tarp lenkų ir lietuvių atmosferą: „Iš mano kelerių metų tyrimų išplaukia, kad šis įvaizdis yra šiek tiek neteisingas. Problemų yra, bet tai institucijų problemos, o ne žmonių. Yra Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri nesutaria su konservatyviomis lietuviškomis partijomis. Dėl to kylančius nesutarimus Lenkijos žiniasklaida parodo kaip žmonių santykius. Mano tyrimai rodo, kad tai nėra tiesa. Žmonės tarpusavyje gyvena be jokių pykčių. Kartu žvejoja, mėgsta linksmintis ir nori normaliai gyventi.“
M.Wakaras neslepia – yra dalykų, kurie jį nustebino. Tarkim, laisvas bendravimas trimis kalbomis.
„Niekas Lenkijoje vienu metu negali bendrauti trimis kalbomis, kaip vos ne kiekvienas Lietuvos gyventojas. Na, gal ne kiekvienas, bet Vilniaus lenkams tikrai nekyla problemų bendrauti ir lietuvių bei rusų kalbomis. Toks buvo pirmas įspūdis, labai teigiamas“, – pasakojo mokslininkas.
Ne toks teigiamas įspūdis – kad tarp lietuvių inteligentų stiprios konservatyvios nuotaikos, labai svarbios tautinės ir religinės vertybės. M.Wakaras tvirtina nenorintis jų neigti, tačiau tai bent iš dalies ir lemia, kad lenkų tautinė mažuma atsiduria savotiškame vakume, lyg muziejuje po atviru dangumi.
Savo knygoje mokslininkas ketina dėmesį skirti aukštąjį išsilavinimą turintiems, protinį darbą dirbantiems asmenims, taip pat tiems, kurie užsiima kultūrine, visuomenine veikla, bet gal ne visada turi universiteto diplomą.
Jis pripažįsta, kad didžioji dauguma lenkų inteligentijos po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Lenkiją, tačiau likusieji, ypač išsilavinimą įgiję žmonės kūrė lenkų švietimo sistemą sovietinėje Lietuvoje, literatų būrelius, visuomenines organizacijas.
Kaip vieną ryškiausių pavyzdžių M.Wakaras nurodė prof. Romualdą Brazį, gerai žinomą ir Europoje, ir JAV.
