Tačiau birželį pasirodė naujas V.Putinas, labai panašus į tokį, kokį jį matėme prieš karą: atsipalaidavęs, kantrus ir pasitikintis savimi.
Susitikęs su jaunimu, jis laisvai palygino save su Petru Didžiuoju, pirmuoju Rusijos imperatoriumi. Kalbėdamas ekonomikos konferencijoje, jis atmetė mintį, kad sankcijos gali izoliuoti Rusiją, ir tvirtino, kad jos labiau kenkia Vakarams.
O trečiadienį jis šypsodamasis, nusivilkęs švarką, žingsniavo per saulės įkaitintą Turkmėnistano oro uosto asfaltą – tuomet įsėdo į savo Rusijoje pagamintą šarvuotą limuziną ir išriedėjo į penkių šalių viršūnių susitikimą.
Tai buvo pirmoji V.Putino kelionė į užsienį nuo invazijos į Ukrainą pradžios ir pirmoji kelių dienų kelionė į užsienį po pandemijos – akivaizdžiai apgalvota priešprieša NATO viršūnių susitikimui Ispanijoje, kur Vakarų šalys paskelbė apie naują strateginę viziją, kurioje Maskva įvardyta kaip pagrindinis priešininkas.
V.Putinas taip pat pasiuntė žinią rusams ir pasauliui, kad, nepaisant kovų Ukrainoje, Kremlius grįžta į įprastą darbo ritmą.
