Sekite 15min Google
Saugoti, maitinti ir gydyti priešo karius yra sunkus iššūkis bet kuriai šaliai. Tačiau su šiais karo belaisviais dirbantiems ukrainiečiams tenka papildoma našta – žinojimas, kad tai Rusijos pajėgos įsiveržė į jų žemę ir vykdė žiaurumus. Tuo pačiu Ukraina siekia parodyti pasauliui, kad su belaisviais elgiasi žmogiškai ir oriai, nors patys stovyklos darbuotojai to viduje ir nejaučia.
Kiekvieno iš jų motyvacija imtis šio darbo – skirtinga. Olehas prisipažino, kad jam tai buvo būdas išsivaduoti nuo neapykantos.
„Norėjau pažvelgti jiems į akis“, – sakė jis.
Kitus į šią darbo vietą lydėjo smalsumas, siekis prisidėti prie karo pastangų arba tiesiog atlyginimas.
Jungtinių Tautų ir žmogaus teisių grupių ataskaitose yra išsamiai dokumentuotas Rusijos vykdomas sistemingas žiaurus elgesys su karo belaisviais ir jų kankinimai. Nors Ukraina taip pat sulaukė kaltinimų dėl brutalaus elgesio su Rusijos kariais, ypač jų paėmimo į nelaisvę metu, nepriklausomi stebėtojai pažymi, kad tokie atvejai yra kur kas retesni.
Šis disbalansas akivaizdžiai matyti apsikeitimo belaisviais vaizduose: išsekę, sužeisti ir sergantys ukrainiečiai mainomi į sveikai atrodančius rusus. Ukrainoje tai kursto skausmą bei įniršį, o daugelį tų, kurie prižiūri Rusijos belaisvius, stumia į gilią emocinę kovą su savimi.
58-erių Olehas apie savo darbą stovykloje Lvive, vakarų Ukrainoje, nepasakoja niekam, išskyrus žmoną. Jo broliai ir sūnėnai vis dar kovoja fronto linijoje.
„Kaip man jiems pasakyti, kad aš rūpinuosi Rusijos karo belaisviais?“ – klausė jis.
„Tai naudinga Ukrainai“
42 metų amžiaus Ivanas buvo tas, kuris padėjo įkurti pirmąją Ukrainos karo belaisvių stovyklą po to, kai 2022 m. Rusija pradėjo plataus masto invaziją. Vėliau jis prisidėjo ir prie dar vienos stovyklos įkūrimo Lvive. Vyras, kaip ir visi kiti apklausti stovyklos darbuotojai, saugumo sumetimais paprašė, kad straipsnyje būtų nurodytas tik jo vardas.
Vos prasidėjus karui, ukrainiečiai liudijo įsiveržusių Rusijos pajėgų įvykdytus žiaurumus tokiose vietose kaip netoli Kyjivo esanti Buča. Dėl to susidūrimas su į nelaisvę paimtais Rusijos kareiviais „buvo nemalonus visiems“, pažymėjo stovyklos administratorius Ivanas.
„Kiekvienas iš mūsų turėjo peržengti tam tikrą vidinę ribą“, – sakė jis.
Stovyklų administracijos turėjo aiškiai pabrėžti, kad šiose vietose žiaurumas yra draudžiamas.
Ukraina stengiasi bet kokia kaina atriboti save nuo Rusijos ir pasauliui prisistato kaip tarptautinę teisę gerbianti šalis.
Nors visada kirba susirūpinimas, kad stovyklų lankytojams pateikiamas „išvalytas“ vaizdas, Raudonasis Kryžius, Jungtinės Tautos ir žiniasklaidos atstovai Ukrainos įrengtose stovyklose lankosi reguliariai ir yra apklausę tūkstančius belaisvių.
Tačiau šioms organizacijoms iš esmės buvo uždrausta patekti į karo belaisvių stovyklas Rusijoje.
Pati Raudonojo Kryžiaus komanda ir apmokė Ukrainos stovyklų darbuotojus pagal Ženevos konvencijoje įtvirtintas belaisvių teises.
JT generalinio sekretoriaus pavaduotojas žmogaus teisių klausimais neseniai pareiškė, kad Ukrainos belaisvių stovyklose „sąlygos iš esmės atitinka tarptautinę humanitarinę teisę ir nuo 2022 m. yra pagerėjusios“.
Į jas atvykstantiems žurnalistams suteikiama beveik neribota prieiga. „The New York Times“ reporteriai keletą kartų lankėsi vienoje iš didžiausių, Lvive veikiančių stovyklų, bet nepastebėjo jokių netinkamo elgesio požymių.
Darbuotojai ir belaisviai gali sutikti arba atsisakyti kalbėti, dažnai stovyklos personalui negirdint („The New York Times“ paprastai nekalbina belaisvių, kurių bendradarbiavimas gali būti priverstinis, ir nerodo jų veidų).
Pasak Ivano, belaisvių stovyklos darbuotojai nuolat susiduria su ukrainiečių kritika, kurie klausia, kodėl su Rusijos belaisviais yra tinkamai elgiamasi.
„Žmonės turi suprasti, kad tai naudinga Ukrainai, – susijaudinęs pabrėžė jis. – Tai parodo, kad esame civilizuota Europos šalis, skirtingai nuo mūsų priešų.“
Nuolatinė kova
Rusijos karo belaisviai vienas po kito žengia į stovyklos valgyklą, kur jų laukia pietūs – barščiai, troškinta mėsa, makaronai ir duona.
Romanui, atsakingam už karo belaisvių maitinimą ir mitybą, jie yra nuolatinis bei skausmingas priminimas.
Vyras paatviravo, kad rusai nužudė jam artimus žmones, tačiau jis vis tiek dirba apsuptas „tų, kurie tai padarė, o kiti, tokie patys kaip jie, tai daro ir dabar“.
Romanui sunkiai sekasi suvaldyti savo emocijas. Jis prisipažino, kad po to, kai kovoje žuvo jo žmonos pusbrolis, buvo metas, kai eiti į darbą jam tapo tiesiog per sunku. Tąkart jis pasiėmė trumpų atostogų, kad šiek tiek prigestų emocijų uraganas.
Grįžęs, jis kiek tik įmanoma apribojo savo bendravimą su belaisviais.
„Barjeras visada yra, – pažymėjo Romanas, – kitaip ir būti negali“.
„Jie sunaikino viską, ką turėjau“
Tuo tarpu Oleksijus nuo belaisvių palaiko ne tik emocinį, bet ir fizinį atstumą.
„Aš juos laikau priešais, žmonėmis, kurie būtų bandę tave nužudyti“, – kalbėjo jis, stovėdamas šalia neasfaltuotos futbolo aikštės, vos keliolikos metrų atstumu nuo dviejų dešimčių belaisvių.
Vyras prasitarė, kad jam dirbti stovykloje – dar sunkiau nei kitiems. Oleksijus kilęs iš Donecko srities Rytų Ukrainoje. Rusija į ją įsiveržė 2014 m. ir vis dar siekia ją visiškai užimti.
„Jie sunaikino viską, ką turėjau, – pareiškė vyras. – Ką turėčiau jausti jų atžvilgiu?“
Kerštas nieko neduotų, o „mūsų šaliai būtų dar blogiau, jei nesilaikysime šių taisyklių, tiesa?“
Vis dėlto, kalbėdamas apie rusų belaisvius, jis leptelėjo: „Žinant, kokie jie žmonės, verčiau išlaikyti atstumą.“
Žmogiškumo dovana priešui
Tačiau Robertui distancija – ne pasirinkimas. Jis yra stovyklos medikas, kuris privalo nuolat turėti fizinį kontaktą su karo belaisviais.
Pasak jo, iš pradžių tai keldavo vidinį konfliktą. Vyras nuolat savęs klausdavo, ar savo darbu išduoda šalį, draugus ginkluotosiose pajėgose ir tuos, kurie žuvo už Ukrainą.
„Kiekvienas turi savo kapines, kuriose ilsisi karo aukos“, – pareiškė jis.
38-erių Robertas sužinojo, kad jo pacientai bus rusai, tik atvykęs į bandomąją darbo dieną stovykloje. Vyras akimirkai sutriko. Tačiau vis dėlto priėmė šį pasiūlymą, nes regėjo tai kaip galimybę prisidėti prie karo pastangų, o pačią patirtį laikė „unikalia ir savotiškai pikantiška“.
Laikui bėgant, jo viduje virusi kova nurimo, tačiau niekada visiškai neišblėso. Dabar jis tiesiog stengiasi negalvoti apie tai, kad rusai, kuriuos jis gydo, gali grįžti į karo lauką.
Šoktelėjęs nuo sukamosios kėdės, jis nuskubėjo į kitą patalpą, kur pastvėrė mažą indelį, o tada ėmė jį purtyti it barškutį. Jo viduje – skeveldros, kurias medikai pašalino iš belaisvių žaizdų.
Roberto akys sudrėko, o balsas ėmė virpėti, kai jis paklausė, kodėl jo darbui taip reikalingas žmogiškumas nėra iš jo išmuštas, nuplautas ašarų ar išsemtas.
„Man jų gaila“
43-ejų Maryanui, vadovaujančiam dirbtuvėms, kuriose belaisviai pina vytelių baldus, šis darbas – tai gebėjimas viską sudėlioti į atskirus stalčiukus, atskiriant „akimirkas, kai tiesiog su jais dirbi, nuo tų, kai su jais kovoji“.
Dirbtuvėse gausu aštrių peilių, tačiau jis niekada nesijaučia nesaugus.
Vyras pasakojo, kad per rūkymo pertraukėles bendrauja su belaisviais, domisi, kaip sekasi jiems, žmonoms su vaikais, o rusai jam mielai atsiveria.
Karo metu priešas tampa abstrakcija. Retam tenka prisileisti juos taip arti, kad užuostų, išgirstų ar susidurtų akis į akį.
„Dažnai, – prisipažino Maryanas, – man pasidaro jų gaila.“
Kaip sakė jis, kai kurie belaisviai atskleidė, kad jiems buvo pažadėtas darbas lauko virtuvėse, tačiau galiausiai jie atsidūrė fronto linijoje. Kiti tvirtino, kad įstojo į armiją, siekdami išsispręsti finansines problemas.
Daugumą, anot Maryano, „suklaidino jų pačių valstybė“.
Vyras paaiškino, kad vienu metu gali būti empatiškas belaisviams ir tuo pačiu justi skausmą dėl Rusijos veiksmų. Kartą, pasakojo Maryanas, vienas jo baldų gamybos brigados narys buvo paleistas per belaisvių mainus. Tačiau po kurio laiko vėl sugrįžo į dirbtuvę ir pamojo jam ranka.
Nors „tai buvo labai keista akimirka“, pažymėjo jis, Maryanas džiaugėsi.
„Geriau jau jis būna čia ir užsiima kažkuo naudingu, – kalbėjo vyras, – negu žudo mano bendrapiliečius.“
Išsivadavimas iš neapykantos
Nuo visų savo darbą slepiantis Olehas buvo sukrėstas, sulaukęs pasiūlymo vadovauti statybų dirbtuvėms karo belaisvių stovykloje.
Jis buvo karys, kurį kovoje sužeidė rusai.
„Buvau įpratęs juos matyti per savo šautuvo taikiklį", – kalbėjo vyras.
Jis jų nekentė. Dėl to sunkiai galėjo įsivaizduoti, kad galėtų ištverti nuolat būdamas jų apsuptyje. Tada jam dingtelėjo, kad būtent tai ir turėtų padaryti.
-
Maskvos centre – be ryšio palikti rusai: pasipylė skundai
-
Rusijoje prasidėjo Vladimirą Putiną kritikuojančio aktyvisto Iljos Remeslo teismas
-
Lavrovas pareiškė, kad karas Ukrainoje tęsis ir gali dar labiau paaštrėti
-
Prezidentas apie suomių ir norvegų lyderių pokalbį su Kremliumi: pastangos dėl taikos – vertintinos
-
Zelenskis papasakojo apie karių operaciją Kupjansko kryptimi: po žeme įveikė daugiau kaip 15 kilometrų
„Norėjau pamatyti, ar sugebėsiu jiems atleisti, elgtis su jais kaip su žmonėmis“, – kalbėjo jis, diskinių pjūklų triukšmą nustelbus oro pavojaus sirenai.
Vyras pridūrė norėjęs sužinoti, „ar visą gyvenimą teks gyventi su šia neapykanta“.
Pirmosiomis dienomis stovykloje, pasakojo Olehas, jis vaikščiojo lyg apkvaitęs, nužiūrinėdamas belaisvius. Jie, pasak vyro, atrodė kaip pilka masė. Apgailėtinai. Jis stebėjosi, kad nejaučia jokio pykčio. Netrukus jis jau bendravo su Rusijos belaisviais.
„Man reikėjo sužinoti, kaip žmogus nusprendžia įsiveržti į kitą šalį ir pradėti žudyti žmones“, – prisipažino Olehas.
Dabar jis juos regi kaip paprastus žmones ir jaučiasi šiek tiek lengviau.
Nors ir gali užjausti belaisvius, buvęs karys pabrėžė, kad draudžia sau jausti jiems nors menkiausią prielankumą. Atleisti nereiškia pamiršti.
„Per daug mano tautiečių žuvo, kad galėčiau tiesiog pamiršti“, – pareiškė Olehas.
Jis vis dar tikisi sugrįžti į mūšio lauką. Jei ten susidurtų su išlaisvintu belaisviu iš būrio, kurį pats prižiūrėjo, „šautų nedvejodamas“.
„Tačiau dabar, – pridūrė vyras, – aš tai padaryčiau be neapykantos.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
