„Jeigu šis žmogus nėra teisiškai atsakingas už savo veiksmus, ar buvo atsakingi naciai?“ – klausė Claude'as Perreau (Klodas Pero), sielvartaujantis dėl savo 25 metų sūnaus Rolfo Christopherio (Rolfo Kristoferio) žūties per 33 metų A.B.Breiviko surengtas šaudynes.
C.Perreau įsitikinęs, kad A.B.Breiviko psichikos būklė nėra kliūtis pasiųsti jį į kalėjimą.
„Galbūt jis nepritapėlis prie visuomenės, tačiau jis ne beprotis, žinant, kaip jis viską apskaičiavo ir sugaišo dvejus metus, ruošdamasis savo nusikaltimui“, – vyras sakė naujienų agentūrai AFP.
Pernai liepos 22 dieną A.B.Breivikas detonavo sprogmenų prikrautą mikroautobusą prie vyriausybės būstinės Osle, užmušdamas aštuonis žmones, o vėliau nuvyko į šiaurės vakarus nuo sostinės esančią Utiojos salą, po kurią klaidžiojo ilgiau nei valandą ir nušovė dar 69 žmones – daugiausiai paauglius, atvykusius į valdančiosios Darbo partijos jaunimo stovyklą.
Šios įspūdingos atakos sukrėtė paprastai ramią Norvegiją, pademonstruodamos menką jos specialiųjų tarnybų pasiruošimą ir įžiebdamos debatus apie žudiko psichikos būklę.
Penktadienį Oslo apygardos teismas turėtų paskelbti, ar laiko A.B.Breiviką teisiškai pakaltinamu. Tą dieną paaiškės, ar savo veiksmus, bet ne kaltę pripažinusiam ekstremistui bus skirta laisvės atėmimo bausmė, kaip pageidauja advokatai, ar jis bus pasiųstas gydyti uždaroje psichiatrijos klinikoje, ko siekia prokurorai.
„Man visada bus svarbiausia, kad jis būtų pripažintas atsakingu, nes tai atrodo labiausiai sąžininga. Viskas, ką jis padarė, atrodo labai rūpestingai ir piktavališkai suplanuota“, – Unni Espeland Marcussen (Uni Espeland Markusen), netekusi Utiojoje savo 16-metės dukros Andrine (Andrinės), sakė dienraščiui „Aftenposten“.
„Tačiau dabar tai nesvarbu. Manau, kad prokurorai savo baigiamuosius argumentus pateikė pedagogiškai, ir geriau suvokiu priežastis, kodėl kaltinamajam taikytinos išlygos, nesant pakankamų įrodymų“, – pridūrė ji.
Per dešimt savaičių trukusį bylos nagrinėjimą, baigtą birželio 22 dieną, keli psichiatrijos ekspertai paeiliui davė parodymus, o jų nuomonės išsiskyrė.
Pirmosios teismo paskirtos psichiatrinės ekspertizės ataskaitoje daroma išvada, kad A.B.Breivikas yra psichopatas, tačiau antrojo tyrimo autoriai teigė, kad jis pakankamai blaivaus proto, kad būtų pasiųstas į kalėjimą.
Prokurorai argumentavo, kad esama pakankamai abejonių dėl kaltinamojo psichikos būklės, kad jam būtų skirtas psichiatrinis gydymas. Tuo tarpu pats A.B.Breivikas pageidauja atsidurti kalėjime.
Jis nori būti pripažintas esantis sveiko proto, kad jo prieš musulmonus ir multikultūralizmą nukreipta ideologija nebūtų laikoma pamišėlio kliedesiais.
„Nutartis nėra per daug svarbi – mums svarbu, kad jis visiems laikams būtų atskirtas nuo visuomenės“, – pažymėjo C.Perreau.
Nei vienas iš aukų artimųjų nenori, kad A.B.Breivikas kada nors išeitų į laisvę.
„Tai būtų jo paties labui: yra tiek daug žmonių, praradusių savo mylimuosius, tėvus, vaikus arba brolius ir seseris, kad jam nebūtų saugu, jeigu jis būtų paleistas“, – pabrėžė aukų šeimų palaikymo organizacijos pirmininko pavaduotoja Christin Bjelland.
Tuo tarpu A.B.Breiviko advokatas Geir Lippestadas (Jeiras Lipestadas) pastebėjo, kad Norvegijos teisė nenumato laisvės atėmimo iki gyvos galvos, nors pavojų visuomenei keliantys nuteistieji gali būti laikomi už grotų neribotą laiką. Pasak jo, visuomenės turi būti pasiruošusi kada nors vėl priimti A.B.Breiviką.
„Kai jums atsiranda vėžinė ląstelę, stengiatės ją pašalinti. Negydote jos ir negrąžinate į kūną, – replikavo C.Perreau. – Nėra priežasties jo reintegruoti. Visuomenė iš to nieko negaus.“
