Tačiau šis miestas didžiulis ir maždaug 2 milijonai žmonių – prieš karą jų buvo dvigubai daugiau – vis dar gyvena plačiai pasklidusiuose gyvenamuosiuose rajonuose ir daugiabučių kvartaluose, besidriekiančiuose abiejose Dniepro upės pusėse.
Kai pirmadienį auštant artilerijos sviedinys rėžėsi į daugiabutį Obolono rajone, esančiame miesto šiaurėje, daugelis gyventojų buvo priblokšti šitaip pažadinti iš miego.
Po daugiau nei dviejų savaičių sostinės bombardavimo jie priprato girdėti artilerijos smūgių garsus, tačiau niekada nemanė, kad taikiniu taps jų pastatas.
„Šalia mūsų nėra jokio karinio objekto – paaiškino 30 metų Jurijus Jurčikas. – Nemanėme, kad patys būsime taikiniu.“
5 valandą ryto vienas sviedinys pataikė į daugiabutį ir nužudė vieną žmogų, dar 10 sužeidė, o 70 liko sukrėsti ir be pastogės.
Po keleto valandų, vos už kelių kilometrų, Kurenivkos rajone, raketos likučiai pataikė į gatvę, kai pirkėjai rikiavosi prie dešrų ir pieno kiosko, buvo kliudytas ir pro šalį važiavęs taksi. Vienas žmogus žuvo, šeši buvo sužeisti.
Rusijos pajėgos atkakliai bombarduoja šiaurinius priemiesčius nuo pat pirmosios invazijos dienos, kai priešakiniams daliniams pavyko pasiekti miesto centrą, tačiau jie nieko nepešė – žuvo per susišaudymą.
Kai kuriuose atokiuose rajonuose būna artimų susidūrimų – Rusijos pajėgoms išbando Ukrainos gynybą ir mėgina rasti spragų. Vienas amerikiečių žurnalistas žuvo, o antrasis buvo sužeistas, kai sekmadienį Irpino rajone buvo apšaudytas jų automobilis. Ten žuvo ir trys ukrainiečių kariai.
Rusija vis intensyviau puola visą šalį, o Ukrainos oro gynybos sistemos numuša vis dažniau atskriejančias raketas. Taigi ant žemės esantiems gyventojams tenka kęsti staigius bauginančius sprogimus.
Į daugiabučio Obolono rajone anksti pirmadienį pataikė artilerijos sviedinys, pranešė miesto savivaldybė. Vėliau tą rytą Kurenivkos ant žmonių prie kiosko krito raketos liekanos. O prie prekybos centro vakarinėje miesto dalyje nusileido dar vienas artilerijos sviedinys.
Vis dėlto, nepaisant ne per toliausiai aidinčių sprogimų ir orą drebinančių paleidžiamų raketų garsų, žmonės Obolone, Kyjivo šiaurėje, ėjo į parduotuves ir rinkosi prie banko, tikėdamiesi išsigryninti pensijas.
Kai buvo kliudytas jo daugiabutis, 30 metų Jurijus Jurčikas miegojo savo namuose. Jį pažadino baltas blyksnis, kuris dangų staiga nudažė oranžine šviesa, o pastatą supurtė garsus sprogimas.
Jis pasislėpė po savo antklode, nes langai išdužo ir į kambarį pažiro stiklo šukės.
„Pažvelgiau laukan ir pamačiau, kad kairioji pastato dalis dega, o ant žemės bėgioja ir šūkauja žmonės“, – sakė jis.
„Pažvelgiau laukan ir pamačiau, kad kairioji pastato dalis dega, o ant žemės bėgioja ir šūkauja žmonės“, – sakė jis.
Jo seneliai miegojo kitame koridoriaus gale, sprogimas nuplėšė jų miegamojo duris nuo rėmo ir nusviedė į jų kambarį. „Šiomis dienomis miegi pastatęs ausis, – pasakojo jo močiutė Tatjana Fedun (69 m.). – Mane išmetė į orą.“
Po sprogimo šeima susirinko daiktus ir išėjo į gatvę. T.Fedun vyras, 74 metų Jurijus, buvęs suvirintojas, po insulto liko iš dalies paralyžiuotas ir sunkiai vaikšto. Bet atrodė, kad sprogimas jo per daug neišgąsdino.
„Buvau ramus kaip gyvatė“, – teigia jis.
Jo žmona susirinko vaistus. Doktorantūroje studijuojantis informatikas J.Jurčikas pastebėjo liepsnas ir paėmė šeimos dokumentus, nešiojamąjį kompiuterį ir daktaro disertaciją.
„Kai kuriuos dalykus buvome paruošę, bet reikėjo pasiimti daugiau“, – sakė jis.
Lauke ugniagesiai gesino ugnį ir neštuvais nešė sužeistuosius. J.Jurčiko tėvas, netoliese esančios vidurinės mokyklos apsaugos darbuotojas, palaukė ir nuskubėjo su kitais išgyvenusiais į mokyklos rūsį.
Ukrainos valdžia iš pastato evakavo 70 žmonių ir nuvežė į netoliese esantį vaikų darželį.
„Jie mums labai įskaudino, – sakė Tatjana Fedun apie Rusijos pajėgas, paleidusias raketą. – Kodėl? Kodėl jie atėjo į šitą mažą žemės lopinėlį? Rusija juk tokia didžiulė.“
„Ką jie nori pasiekti? Puldami mus jie neišspręs savo problemų“ – pridūrė ji.
„Ką jie nori pasiekti? Puldami mus jie neišspręs savo problemų“ – pridūrė ji.
Vėliau, atsipūtusi kitoje miesto pusėje esančioje požeminėje slėptuvėje, ji ėmė rūšiuoti vaistus ir giliai atsiduso. Jos vyras sėdėjo greta, pasirėmęs lazda arba lėtai vaikštinėjo po kambarį.
„Jei nesirgčiau, būčiau priešakinėse linijose“, – sakė jis.
Jo žmona teigė mananti, kad į jos daugiabutį buvo nusitaikyta tyčia, nes toje vietoje nėra karinių objektų ar kokių nors kitų strateginių taikinių, o rusų tikslas buvo skleisti paniką.
Jos vyras pasakė trumpiau: „Tokios jų ambicijos“.
Sugriuvusiame daugiabutyje gaisras buvo užgesintas ir J.Jurčiko tėvas Konstantinas rankiojo daiktus ir tvarkė apgadintus namus. Jis, mechanikos inžinierius ir sovietų armijos veteranas, sakė niekur nebėgsiąs.
„Mes viską atstatysime, – įsitikinęs jis. – Po kurio laiko.“
Konstantino teigimu, tai buvo pirmas kartas, kai nukentėjo artimas rajonas. Taigi jis nerimauja, kad ši vietovė darosi pernelyg pavojinga. Jis nakčiai mokyklos rūsyje priglaudė 13 namų netekusių žmonių ir sakė, kad ir toliau tai darys.
Be to, Konstantino teigimu, dabar vyriausybė pažadėjo rajono vyrams ginklų. „Aš paimsiu ginklą, – sakė jis. – Čia mano namai.“
Sūnus pritarė – jis irgi pasiliks. Vienas jo draugas jau prisijungė prie teritorinės gynybos pajėgų.
„Jei bus pasirinkimas, pasiliksiu ir ginsiuos, nes tai mūsų teritorija, be to, Dievas yra mūsų pusėje. Mes nepadarėme jiems nieko blogo, tai jie mus užpuolė.“
J.Jurčikas stabtelėjo, susimąstęs.
„Vis dėlto gaila pradėti dieną tikrinant, kas liko gyvas“, – pripažino jis.
