Buvo beveik pavasaris, kai gestapas atėjo jų ieškoti.
Gronovskiai planavo pabėgti per galinį sodą, jei nutiktų blogiausia. Tačiau jie buvo užklupti netikėtai – sėdint prie pusryčių stalo. Jie gurkšnojo kavą ir tepė ant duonos uogienę, kai pasigirdo durų skambutis.
„Durys atsidarė ir du vyrai sušuko „Gestapas. Dokumentai“, – prisimena tuomet vos 11 metų sulaukęs Simonas. Kai naciai įžengė į jų mažą butą, jo motina Chana ir vyresnioji sesuo Ita išbalo ir pradėjo drebėti.
Patikrinęs Chanos asmens tapatybės kortelę ir pasą, vienas vyras patvirtino jos nuogąstavimus.
„Jūs pasmerkti“, – pasakė jis griežtai.
Buvo 1943 m. kovas, beveik treji metai po nacių okupacijos Belgijoje. Būdami žydai, Gronovskiai prieš šešis mėnesius buvo palikę savo namus ir pasislėpė kitoje gimtojo Briuselio dalyje. Tačiau nacių slaptoji policija juos susekė.
Tuo metu Simonas buvo dar vaikas ir nežinojo, kad jo šeima bus išvežta į Aušvicą-Birkenau – liūdnai pagarsėjusią mirties stovyklą, kurioje Trečiasis reichas vykdė masines ir itin žiaurias žudynes.
Kai kareiviai šaukė jiems susikrauti lagaminus, Simonas pasiėmė savo mylimą skauto uniformą ir nusekė paskui šeimą į nežinią. Rodydama į savo mažąjį sūnų, Chana paklausė: „Ir mažąjį?“.
„Taip, – atsakė jie. – Mažasis irgi.“
