1974 m. JAV Kongresas patvirtino Jacksono-Vaniko pataisą. Ji užbaigė įtampos mažinimo politiką, kuria tuo metu buvo suinteresuotos ir Maskva, ir Vašingtonas. Priežastis, dėl kurios JAV priėmė šią pataisą, nepaisydamos savo ekonominių interesų, buvo žmogaus teisių pažeidimai SSRS.
1980 m. kovo 3 d. Anatolijus Černiajevas, Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) Centro komiteto (CK) tarptautinio skyriaus vadovo pavaduotojas ir būsimas Michailo Gorbačiovo padėjėjas, savo dienoraštyje rašė: „Carterio priemonių poveikis pasirodė labai juntamas. Obkomams uždrausta „leisti“ skersti gyvulius. Bet dėl to mėsos daugiau nebus: bus priduodami pusdvasiai, išsekę galvijai. Normos sumažintos iki juokingumo: 1981 m. Rostove prie Dono planuojama vienam gyventojui mėsos... 2 kg per metus. Padėtis blogesnė nei per karą, nes tada reikėjo aprūpinti tik miestus, o dabar – ir kaimą. Iš visur ateina reikalavimai ir prašymai įvesti korteles, bet to neįmanoma padaryti ne tik dėl politinių priežasčių, bet ir dėl to, kad tam neužteks produktų: juk turėsime duoti ribotą kiekį, bet visiems, o ne selektyviai Maskvai.“
Kodėl JAV prezidentas Jimmy Carteris ėmėsi „priemonių“, po kurių padėtis SSRS taikos metu tapo blogesnė nei per karą? Reikalas tas, kad prieš du mėnesius iki A.Černiajevo dienoraštyje aprašytų įvykių Sovietų Sąjunga įvedė karines pajėgas į Afganistaną, o po to JAV įvedė agresorei ekonomines sankcijas. Tai buvo „sankcijų karo“ pikas, tačiau anaiptol nei pirmas, nei paskutinis kartas, kai SSRS buvo pritaikytos sankcijos. Kartais jos pasirodydavo labai skausmingos Sovietų Sąjungai, o kartais pakenkdavo pačioms Vakarų šalims.
„Mūsų variklių vis dar nėra, o laikas prabėgo“
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Vakarų šalys noriai padėjo SSRS industrializuotis. Didžiausia iš partnerių buvo JAV, kurios tiekė itin svarbią pramonės įrangą. O amerikiečių ir Europos inžinieriai dalyvavo statant visus tų metų sovietinius pramonės gigantus – GAZ, „Uralmaš“, Novokuznecko metalurgijos gamyklą, Čeliabinsko ir Stalingrado traktorių gamyklas, Permės lėktuvų variklių gamyklą ir Kazanės aviacijos gamyklą. Jos liovėsi padėti Sovietų Sąjungai tik po to, kai ši 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė taikią kaimynę Suomiją.
-
Kubos raketų krizė: kaip J.F.Kennedy ir N.Chruščiovui pavyko susitarti?
-
Rusai kaltina amerikiečius „daugybę kartų naudojus biologinį ginklą“: kiek tame tiesos?
-
Reanimuoja sovietinę melagieną: rusų propagandininkai neigia Lenkijos užpuolimą ir bando pakeisti istoriją
-
Rusija uždarė įžymų Gulago istorijos muziejų
-
Kremlius svarsto SSRS laikų idėją, kuri paliestų visus rusus
SSRS ir JAV santykiai nebuvo visiškai giedri ir anksčiau: 1931 m. Vašingtonas uždraudė importuoti sovietinę medieną iš keturių SSRS europinės dalies zonų (Kolos pusiasalio, Karelijos autonominės respublikos, Šiaurės srities ir Komių autonominės srities), nes ten buvo naudojamas priverstinis kalinių darbas. Tačiau tik po Suomijos užpuolimo buvo rimtai ir ilgam paskelbtos ekonominės sankcijos.
Praėjus vos dviem dienoms po karo pradžios, 1939 m. gruodžio 2 d., JAV prezidento Franklino D.Roosevelto administracija paskelbė prekybos su SSRS draudimą, kuris į istoriją įėjo kaip „moralinis embargas“. Pagrindinė jo įvedimo priežastis buvo Helsinkio ir kitų Suomijos miestų gyvenamųjų rajonų bombardavimas, dėl kurio žuvo civiliai gyventojai. JAV uždraudė tiekti į SSRS ne tik aviacijos techniką, orlaivių variklius ir aviacinį benziną, bet ir stakles bei aviacijos pramonei skirtas medžiagas, tokias kaip aliuminis, nikelis ir molibdenas. O gruodžio 14 d. savo požiūrį į Suomijos užpuolimą išreiškė ir kitos šalys: SSRS buvo pašalinta iš Tautų Lygos – tų metų Jungtinių Tautų analogo.
„Moralinis embargas“ nesumažino JAV ir SSRS prekybos apyvartos: 1939 m. ji buvo 66,1 mln. rublių, o 1940 m. padidėjo iki 95,3 mln. rublių. Bendra sovietų užsienio prekybos apyvarta taip pat padidėjo – nuo 271,4 mln. rublių 1939 m. iki 485,2 mln. rublių 1940 m. Tačiau padėtis sovietų aviacijos pramonėje labai pablogėjo.
„Iki „moralinio embargo“ JAV buvo pagrindinė aviacijos technikos tiekėja SSRS, be to, buvo tariamasi dėl bendro karinių lėktuvų kūrimo. Tačiau po Suomijos užpuolimo amerikiečių kompanijos nutraukė jau pradėtas derybas bei tiekimą ir atsisakė tartis dėl naujų. Dėl to užsienio prekybos apimtys tikrai nesumažėjo, tačiau sovietų aviacijos pramonės plėtra ir lėktuvų gamyklų paleidimo tempai smarkiai sulėtėjo kaip tik tais metais, kai tai buvo kritiškai svarbu, – sako istorijos mokslų daktaras Andrejus Smirnovas (vardas pakeistas saugumo sumetimais). – Kita embargo pasekmė buvo ta, kad kai kurie sovietiniai lėktuvai nebuvo laiku išbandyti. Pavyzdžiui, Polikarpovo konstruktorių biuras neišbandė lėktuvo I-185, kuris savo parametrais galėjo pranokti visus tų metų serijinius naikintuvus. Importinių variklių įsigyti nepavyko, o viltys dėl „importo pakeitimo“, kaip dabar sakytume, nepasiteisino. Tai buvo rimtas praradimas: manau, nereikia aiškinti, kokį vaidmenį I-185 galėjo atlikti pirmaisiais karo metais.“
Iš lėktuvų konstruktoriaus Nikolajaus Polikarpovo 1941 m. balandžio 14 d. laiško aviacijos pramonės liaudies komisaro pavaduotojui Aleksandrui Jakovlevui: „Mūsų suprojektuoti ir pagaminti lėktuvai I-185 jau beveik metus laukia galimybės pradėti bandymus ir, savaime suprantama, sensta, dar nepradėję gyventi. Prieš metus kėlėme klausimą dėl būtinybės įsigyti „Pratt & Whitney“ arba 18 cilindrų „Wright“ variklius, tačiau šis klausimas taip ir nebuvo išspręstas palankiai, nes buvo vilčių, kad netrukus bus išleisti mūsų naujieji M-90, 80 ir 71 varikliai. Praėjusieji metai parodė, kad padėtis nepasikeitė arba, greičiau, pablogėjo, nes mūsų išbandytų ir patikimų variklių vis dar nėra, o laikas prabėgo.“
„Moralinis embargas“ buvo atšauktas po to, kai nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Jau 1941 m. liepą SSRS pradėjo gauti lėktuvų pramonei reikalingų staklių ir įrankių.
„Chruščiovas norėtų mus paskandinti naftos jūroje“
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus Šaltajam karui, 1949 m. Vašingtono iniciatyva buvo įsteigtas COCOM – Daugiašalis eksporto kontrolės koordinacinis komitetas. Kartu su NATO šalimis į jį įėjo Japonija ir Australija. Iki 1994 m. COCOM užsiėmė prekių ir technologijų, kurias draudžiama eksportuoti į SSRS ir socialistinio lagerio šalis, sąrašų sudarymu. Komitetas parengė „kontroliuojamo technologinio atsilikimo“ strategiją, pagal kurią įranga ir technologijos socialistinėms šalims galėjo būti parduodamos ne anksčiau kaip po ketverių metų nuo jų serijinės gamybos pradžios. Vienas pirmųjų komiteto sprendimų buvo uždrausti tiekimą angliavandenilių gavybos, perdirbimo ir transportavimo srityje.
Tai nesutrukdė Sovietų Sąjungai tapti viena iš pirmaujančių naftos išgavėjų pasaulio rinkoje. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, Volgos-Uralo zonoje atradus ir įsisavinus naujus telkinius, SSRS tapo antra pagal dydį pasaulyje energetinių išteklių gamintoja.
„Jei 1953 m. SSRS eksportavo 1,5 mln. tonų žalios naftos, tai 1961 m. šis skaičius išaugo daugiau nei 15 kartų – iki 23,388 mln. tonų, – aiškina Aukštosios ekonomikos mokyklos ekonomistas Borisas Altuninas (vardas pakeistas saugumo sumetimais). – Liko išspręsti naftos eksporto infrastruktūros klausimą. Reikėjo sukurti didelę vamzdynų sistemą, kad būtų galima tiekti naftą Rytų Europos šalims. Susitarimas dėl jos sukūrimo buvo pasirašytas 1959 m. Prahoje. SSRS, Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija ir Vokietijos Demokratinė Respublika pasirašė susitarimą dėl magistralinio naftotiekio „Družba“, kuris turėjo sujungti Sovietų Sąjungą ir socialistines Rytų Europos šalis, statybos.“
1960 m. naftotiekis „Družba“ buvo pradėtas tiesti, tačiau iš karto sustojo dėl to, kad SSRS nebuvo ištobulinta didelio skersmens vamzdžių gamybos technologija. Juos bandyta gaminti, tačiau kokybė buvo nepriimtinai žema. Čeliabinsko vamzdžių valcavimo gamyklos gaminiai, švelniai tariant, negalėjo konkuruoti su vokiškais analogais, kurie buvo pagaminti iš aukštos kokybės plieno, atlaikydavo 250 atmosferų slėgį ir turėjo vieną suvirinimo siūlę. Todėl buvo nuspręsta vamzdžius „Družbai“ pirkti iš Vakarų Europos.
1958 m. Europos NATO šalims, kurių įmonės pareiškė norą tiekti didelio skersmens vamzdžius, pavyko pasiekti, kad būtų panaikintas COCOM draudimas eksportuoti tokius gaminius į SSRS. Ir septintojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjunga pasirašė keletą sutarčių su Vakarų Vokietijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos plieno įmonėmis.
„Atsakydamos į tai, JAV parengė embargo projektą dėl didelio skersmens vamzdžių tiekimo į SSRS, – sako B.Altuninas. – Oficiali JAV pozicija buvo tokia, kad vamzdyno statyba padėtų kurti Varšuvos bloko karinę infrastruktūrą, o tai buvo nepriimtina Šaltojo karo metu, be to, Rytų Europa taptų dar labiau priklausoma nuo Maskvos. Tačiau kai kurios Europos NATO narės manė, kad tikrasis JAV motyvas – lobizuoti Amerikos naftos kompanijų, kurios nenorėjo pigios sovietinės naftos Europoje, interesus. 1950–1960 m. pasaulinė naftos rinka buvo persotinta, o didžiulių sovietinės naftos kiekių atsiradimas galėjo sužlugdyti daugelį gamintojų, tarp jų ir amerikiečių.“
JAV senatorius Kennethas Keatingas 1961 m. parlamento posėdyje pareiškė: „Chruščiovas ne kartą grasino mus palaidoti. Dabar darosi vis akivaizdžiau, kad jis taip pat norėtų mus paskandinti naftos jūroje, jei mes jam leisime tai padaryti.“
Naftotiekio embargo projektas buvo parengtas dar 1961 m., tačiau ilgą laiką jo nesisekė priimti. Viskas pasikeitė prasidėjus Kubos raketų krizei. Praėjus vos mėnesiui po to, kai pasaulis atsidūrė ant branduolinės katastrofos slenksčio, 1962 m. lapkritį, NATO Šiaurės Atlanto Taryba patvirtino projektą. 13 iš 15 valstybių narių tam pritarė. Nors embargas buvo tik patariamojo pobūdžio, Vakarų Vokietija ir Prancūzija nutraukė sutartis dėl 40 colių vamzdžių tiekimo SSRS. Dėl to naftotiekį „Družba“ teko tiesti iš daug prastesnės kokybės sovietinių vamzdžių, ir jis buvo pradėtas eksploatuoti pavėlavus vienus metus. Oficiali naftotiekio paleidimo ceremonija įvyko tik 1964 m. spalio 15 d.
Socialistinėms šalims pradėjus nepertraukiamai gauti pigią sovietinę naftą, šį privalumą greitai įvertino kaimynai iš kapitalisnių šalių stovyklos. SSRS neprieštaravo išplėsti tiekimą ir nutiesti dar vieną „Družbos“ atšaką į Vakarų Europos šalis. Liko išspręsti vieną klausimą: kaip apeiti „naftotiekio embargą“?
„1969 m. gegužę Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyka pasiūlė Vakarų Vokietijai, o vėliau ir kitoms Vakarų Europos šalims naują bendradarbiavimo modelį: Sovietų Sąjunga tiektų gamtines dujas, o Vokietija už jas atsiskaitytų tiekdama naftos ir dujų įrangą bei didelio skersmens vamzdžius naujai „Družbos“ atšakai. Ši iš esmės barterinių mainų schema formaliai nepažeidė galiojančių draudimų, ir 1970 m. vasarį pagal formulę „dujos – vamzdžiai“ Vokietijos Federacinė Respublika ir SSRS pasirašė 20 metų trukmės sutartį dėl maždaug 3 mlrd. kubinių metrų tiekimo per metus. Savo ruožtu Vokietija įsipareigojo už gautas dujas atsiskaityti didelio skersmens vamzdžiais, kurie buvo būtini naujai atšakai tiesti.
Tiekimas pagal sutartį su Vokietija prasidėjo 1973 m. spalio 1 d. Netrukus Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos bendrovės pradėjo bendradarbiauti su SSRS tomis pačiomis sąlygomis pagal formulę „dujos – vamzdžiai“, dalyvaujant Vakarų Europos bankams. Europos šalys savo poziciją Vašingtonui motyvavo siekiu sumažinti priklausomybę nuo Artimųjų Rytų naftos. Antrosios naftotiekio „Družba-2“ atšakos statybos buvo baigtos 1974 m. ir leido dvigubai padidinti naftos eksportą iš SSRS.
„Joks žydas daugiau niekada negalės išvykti iš Sovietų Sąjungos“
1972 m. spalio 18 d. per Maskvos aukščiausiojo lygio susitikimą SSRS ir JAV pasirašė du svarbius susitarimus. Pirmasis buvo dėl atsiskaitymo už karo metų lendlizą, kuriame buvo nustatyta galutinė SSRS skolos suma ir jos grąžinimo tvarka. Antrasis buvo abiejų šalių prekybos ministrų susitarimas, kad SSRS ir JAV viena kitai taikys „ne mažiau palankų prekybos, mokesčių ir muitų režimą, nei taikomas panašioms prekėms, kurių kilmės šalis yra bet kuri trečioji šalis arba kurios eksportuojamos į bet kurią trečiąją šalį“.
Abu dokumentai turėjo būti svarbus žingsnis mažinant tarptautinę įtampą. Tačiau dar prieš juos oficialiai pasirašant po jais buvo padėta uždelsto veikimo mina. 1972 m. spalio 4 d. demokratų senatorius Henry Jacksonas JAV Kongrese pateikė Prekybos akto pataisą, kuria buvo uždrausta prekyboje taikyti didžiausio palankumo režimą, taip pat teikti valstybines paskolas ne rinkos ekonomikos šalims, užkertančioms kelią emigracijai ir pažeidinėjančioms kitas žmogaus teises. Šia pataisa taip pat buvo leista tokioms valstybėms taikyti diskriminacinius tarifus ir rinkliavas. Tą pačią dieną visiškai identišką įstatymo projektą Atstovų rūmuose pateikė kongresmenas Charlesas Vanikas, todėl jis įeis į istoriją kaip „Jacksono-Vaniko pataisa“.
Pataisos tekste nebuvo tiesioginės nuorodos į konkrečią valstybę, tačiau nei H.Jacksonas, nei Ch.Vanikas neslėpė, kad ji nukreipta prieš Sovietų Sąjungą, kuri ribojo emigraciją iš šalies. H.Jacksonas sovietų vadovybės veiksmus pavadino „šiurkščiausiu žmogaus teisių pažeidimu“, prieštaraujančiu „mūsų giliausiai įsišaknijusioms žmogaus laisvės ir orumo sampratoms“, ir palygino juos su išvykimo leidimų pardavimu žydams nacistinėje Vokietijoje.
Tad kodėl politikai Kapitolijaus kalvoje padarė tokius griežtus pareiškimus, akivaizdžiai prieštaraujančius šiltėjantiems dvišaliams santykiams? Faktas tas, kad aštuntojo dešimtmečio pradžioje, vykstant įtampos mažėjimo procesui, sovietų vadovybė palengvino išvykimo leidimų gavimą. Rezultatas buvo žaibiškas: 1970 m. į Izraelį išvyko 872 žmonės, o vien 1971 m. išvyko daugiau sovietų žydų nei per visą pokario laikotarpį – 13 711 žmonių. 1972 m. istorinis rekordas išaugo daugiau nei dvigubai – iki 29 821 žmogaus.
Siekdamas sustabdyti „protų nutekėjimą“, 1972 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką, pagal kurį iš šalies išvykstantys aukštąjį išsilavinimą turintys sovietų piliečiai privalėjo atlyginti valstybei išlaidas už studijas universitetuose ir aukštosiose mokyklose, taip pat už akademinių laipsnių įgijimą. Tą pačią dieną SSRS Ministrų taryba patvirtino nutarimą, kuriuo buvo nustatytos kompensavimo normos.
Maskvos valstybinio universiteto, prestižiškiausio šalies universiteto, absolventui kompensacijos dydis buvo 12 200 rublių. Kitų universitetų išsilavinimas buvo vertinamas mažiau – 6000 rublių. Už metus, praleistus medicinos, farmacijos, odontologijos ir fizinio lavinimo institutuose, turėjo būti mokama 8300 rublių. Meno institutai buvo dar brangesni – 9600 rublių. O pigiausiai valstybė įvertino kultūros, ekonomikos, teisės ir pedagoginių aukštųjų mokyklų diplomus – 4500 rublių. Tačiau net ir ši suma buvo visiškai nereali, atsižvelgiant į tai, kad 1972 m. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis SSRS buvo 121,8 rublio.
Jei išvykti norintis asmuo turėjo akademinį laipsnį, kompensacija buvo dar didesnė. Kandidatai į mokslų daktarus turėjo papildomai sumokėti 5400 rublių, daktarai – 7200 rublių. Vadinasi, Maskvos valstybinio universiteto absolventas, apgynęs daktaro disertaciją, už teisę išvykti iš SSRS privalėjo sumokėti 24 800 rublių.
„1973 m. sausio 17 d. SSRS KGB pirmininkas Jurijus Andropovas ir vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas nusiuntė pranešimą į SSKP CK. Jame buvo teigiama, kad nuo potvarkio dėl aukštojo mokslo išlaidų kompensavimo įsigaliojimo pradžios daugiau kaip 900 žydų tautybės asmenų sumokėjo apie 4,5 mln. rublių. Atrodytų, kad tai didžiulė nauda valstybei, tačiau iš tikrųjų SSRS ne laimėjo, o pralaimėjo nuo „mokesčio už diplomus“ įvedimo. Strateginė klaida tapo akivaizdi beveik iš karto – pagal pasaulio bendruomenės reakciją. Ji buvo tokia arši, kad Kremlius išsigando savo paties sprendimo“, – sako istorikė Olga Komarova (vardas pakeistas saugumo sumetimais).
Dar 1972 m. spalio 6 d. Leonidas Brežnevas savo dienoraštyje rašė: „Dekreto dėl žydų tarsi neatšaukti, o de facto netaikyti.“ O kitų metų kovą Politinio biuro posėdyje generalinis sekretorius pasakė, kad „isterija“ dėl įsako sukėlė abejonių dėl jo vizito į JAV perspektyvų, todėl jis nurodė nemokamai paleisti „500 žydų partiją“. „Jie papasakos – ir visi apie tai sužinos“, – aiškino L.Brežnevas.
„Įsako atšaukimas būtų reiškęs atvirą kapituliaciją prieš Vakarus, todėl sovietų vadovai negalėjo taip pasielgti. Kita vertus, Kremlius suprato, kad Jacksono-Vaniko pataisoje siūlomų sankcijų potenciali žala būtų milžiniška. Todėl sovietų valdžia ne tik nustojo praktiškai taikyti dekretą, bet ir stengėsi nuo jo atsiriboti, – tęsia O.Komarova. – 1973 m. kovo 30 d. Brežnevas nusiuntė laišką JAV valstybės sekretoriui Henry Kissingeriui, kuriame Vakaruose kilusią kampaniją prieš emigracijos apribojimus pavadino „dirbtine ir nesveika“, o taip pat patikino, kad didžioji dauguma Sovietų Sąjungos piliečių prašymų išvykti į Izraelį yra patenkinama – 1972 m. tokių prašymų buvo patenkinta 95,5 proc. Bet jau buvo per vėlu. Richardas Nixonas ir H.Kissingeris buvo suinteresuoti tęsti įtampos mažinimą, todėl bandė derėtis su H.Jacksonu. Tačiau jiems nepavyko iš jo išgauti nuolaidų: senatorius laikė Baltųjų rūmų užsienio politiką „amoralia“, nes ji neatsižvelgė į realią žmogaus teisių padėtį SSRS, ir toliau griežtai gynė savo poziciją.
L.Brežnevas suprato, kas pastatyta ant kortos, todėl išbandė visus metodus, įskaitant šantažą. Per neoficialų susitikimą su H.Kissingeriu Zavidove, netoli Maskvos, 1973 m. gegužę sovietų generalinis sekretorius tvirtai pažadėjo, kad jei bus priimta H.Jacksono pataisa, „joks žydas daugiau niekada negalės išvykti iš Sovietų Sąjungos“.
R.Nixonas ir H.Kissingeris labai stengėsi, kad Jacksono-Vaniko pataisa nebūtų priimta Kongrese, ir jos svarstymas buvo kelis kartus atidėtas. Tačiau Baltųjų rūmų pastangos buvo bevaisės, ir 1973 m. gruodžio 11 d. Kongreso žemieji rūmai pataisą priėmė. Atsakydamas į argumentus, kad ji pakenks JAV ekonominiams interesams, Merilando kongresmenas Robertas Baumanas pareiškė: „Sovietams daug labiau reikia to, ką mes galime pasiūlyti, nei mums reikia sovietinių produktų.“ 1974 m. gruodžio 20 d. abu Kongreso rūmai pritarė pataisai.
Iš 1974 m. kovo 18 d. H.Kissingerio kalbos: „Tie patys šunsnukiai, kurie... sakė, kad kištis į Šiaurės Vietnamo vidaus reikalus yra amoralu, dabar bando pakenkti įtampos mažinimui ir tvirtina, kad mūsų moralinė pareiga keisti SSRS vidaus politiką.“
Kaip ir tikėtasi, priėmus Jacksono-Vaniko pataisą, žlugo ekonominis įtampos mažinimo komponentas. Vėliau net pagrindiniai jos autoriai, senatorius H.Jacksonas ir kongresmenas Ch.Vanikas, neoficialiuose pokalbiuose kalbėjo, kad „žydų emigracijos susiejimas su prekyba pasirodė esąs kontrproduktyvus“. Sovietų Sąjungos vadovybė taip pat pripažino, kad žydų emigracijos ribojimas ne tik sudarė ekonomines kliūtis plėtoti santykius su JAV, bet ir pakeitė į blogąją pusę pasaulio bendruomenės požiūrį į SSRS. Pavyzdžiui, SSPK CK sekretorius Borisas Ponomariovas 1976 m. neoficialiame pokalbyje konstatavo: „Kažką reikia daryti žydų klausimu. Mes nepakankamai įvertinome neigiamą šio klausimo poveikį mūsų užsienio politikos rezultatams ir apskritai mūsų galimybėms propaguoti socializmo idėjas Vakaruose.“
1991 m. visiškai panaikinus emigracijos iš SSRS apribojimus, JAV kasmet skelbė moratoriumą Jacksono-Vaniko pataisai Rusijos atžvilgiu. Tačiau oficialiai ji Rusijos atžvilgiu buvo panaikinta tik 2012 m. JAV senatoriai, vadovaujami respublikono Johno McCaino, pasisakė už pataisos panaikinimą mainais į tai, kad Kongresas priimtų „Magnickio sąrašą“, kuriuo leidžiama taikyti asmenines sankcijas asmenims, susijusiems su žmogaus teisių ir teisinės valstybės principų pažeidimais Rusijoje.
„Sprendimą priėmė visiškas marazmatikas“
1979 m. gruodžio 25 d. sovietų kariuomenė įsiveržė į Afganistaną vykdydama, kaip teigta oficialiame pareiškime, „internacionalinę pareigą“. Sausio 14 d. JT Generalinė Asamblėja pasmerkė sovietų invaziją ir paragino nedelsiant išvesti pajėgas.
Iš SSKP CK Tarptautinio skyriaus viršininko pavaduotojo A.Černiajevo 1980 m. sausio 28 d. dienoraščio: „Visas pasaulis mus pasmerkė ir prakeikė: Jungtinių Tautų Organizacijoje – 104 delegacijos balsavo prieš mus ir tik 17 – su mumis... Mus pasmerkė vyriausybės ir parlamentai, įvairiausi komitetai ir veikėjai asmeniškai, partijos ir profsąjungos. Net kai kurios „broliškos“ – IKP, VKP, japonai, belgai, švedai. Už agresiją, už visų tarptautinių normų nepaisymą, už okupaciją, už įtampos mažinimo žlugdymą, už ginklavimosi varžybų provokavimą, už kėsinimąsi į musulmonų pasaulį ir neprisijungimą... ir taip toliau, ir taip toliau. ... Situacijos siaubas tas, kad galutinį = vienintelį sprendimą priėmė visiškas marazmatikas.“
JAV prezidentas J.Carteris dar prieš JT posėdį pareiškė, kad Maskvą gali sustabdyti ne raginimai, o ekonominės sankcijos.
Iš J.Carterio kreipimosi į tautą 1980 m. sausio 4 d.: „Prekyba su Sovietų Sąjunga bus griežtai apribota. Nusprendžiau sustabdyti arba sumažinti eksportą į Sovietų Sąjungą trijose jai ypač svarbiose srityse. Ši nauja politika bus derinama su mūsų sąjungininkais.
Įsakiau nutraukti licencijų išdavimą dėl aukštųjų technologijų ir strateginių medžiagų pardavimo Sovietų Sąjungai, kol bus peržiūrėta mūsų licencijavimo politika.
Teisė žvejoti Amerikos vandenyse Sovietų Sąjungai bus griežtai apribota. 17 milijonų tonų grūdų, kuriuos Sovietų Sąjunga užsisakė viršydama kiekį, kurį privalome jai parduoti, nebus pristatyta. ...Pasitaręs su kitais pagrindiniais grūdų eksportuotojais, esu įsitikinęs, kad jie nekompensuos mūsų nepristatytų grūdų papildomomis siuntomis Sovietų Sąjungai.“
Netikėčiausias ir skaudžiausias smūgis SSRS buvo draudimas tiekti grūdus. JAV niekada anksčiau nenaudojo „maisto ginklo“, priešingai: dar prieš užmegzdamos diplomatinius santykius su Sovietų Sąjunga jos nemokamai siuntė maisto produktus badaujantiems Pavolgio ir Sibiro gyventojams. O invazijos į Afganistaną išvakarėse tarp JAV ir SSRS galiojo prekybos sutartis, pagal kurią Amerika privalėjo kasmet Maskvai tiekti ne mažiau kaip 6 mln. tonų grūdų. Dar 2 mln. tonų Amerikos ūkininkai galėjo parduoti be vyriausybės leidimo. Didesnėms nei 8 mln. tonų siuntoms reikėjo gauti leidimą. 1979 m. spalį JAV žemės ūkio departamentas buvo leidęs 1980 m. parduoti SSRS 17 mln. tonų grūdų virš normos.
Tai buvo rekordinis kiekis, nes Sovietų Sąjungai grūdų reikėjo labiau nei bet kada anksčiau. Net klestėjimo metais kas trečia sovietinių grūdų duonos gaminių tona buvo pagaminama iš importuotų grūdų, o sausa 1979 m. vasara 21 proc. sumažino savų grūdų derlių. Dėl pašarų trūkumo galėjo prasidėti masinis gyvulių kritimas, todėl SSRS ir ketino pirkti 35 mln. tonų grūdų užsienyje, iš jų 25 mln. tonų iš JAV, kurios kaip tik sulaukė gero derliaus. Atsisakymas parduoti grūdus galėjo virsti katastrofa ne tik gyvuliams, bet ir žmonėms.
Iš A.Černiajevo dienoraščio: „Maskvoje iš karto dingo miltai ir makaronai... Žmonės piktinasi šia niekam nesuprantama internacionalistine akcija, vaizdžiai tariant, dėl to, kad „nėra ko ėsti“. Net iš tokių miestų kaip Gorkis: „desantininkai“ turistiniais autobusais toliau apgulinėja Maskvą. Šeštadienį prie maisto prekių parduotuvių neprasibrausi. Didžiuliais krepšiais tempia viską, kas tik pakliūva į rankas. ... Didelių nuostolių (14 mlrd. rublių) valstybė patyrė dėl degtinės. Dėl prasto derliaus ir nutraukto amerikietiškų kviečių tiekimo buvo nuspręsta sumažinti degtinės gamybą. Ir štai rezultatai. O naujametinis kainų padidinimas davė tik 2 mlrd. rublių. ... Padėtis tokia, kad teks atsisakyti mokėti už ankstesnes paskolas. O tai yra bankroto paskelbimas su visomis pasekmėmis.“
SSRS laimei, J.Carteris klydo sakydamas, kad kiti stambūs eksportuotojai palaikys jo sprendimą. Argentina iš karto pareiškė, kad nepritaria „grūdų embargui“, ir 30 proc. padidino savo tiekimą. Kanada iš pradžių palaikė JAV iniciatyvą, bet vėliau pakeitė savo sprendimą ir padidino tiekimą 50 proc. sakydama, kad JAV gamintojai atima iš jos tradicinius pirkėjus. 1980 m. Australija Sovietų Sąjungai pardavė daugiau grūdų nei per ketverius metus iki tol kartu sudėjus. Ispanija taip pat padidino grūdų eksportą į SSRS. Visa tai leido Sovietų Sąjungai „grūdų embargą“ išgyventi daug ramiau nei olimpinių žaidynių boikotą, dar vieną invazijos į Afganistaną pasekmę.
Tačiau amerikiečių ūkininkams „grūdų embargas“ smogė labai skaudžiai: iki 1980 m. vasaros jie patyrė 2,5 mlrd. dolerių nuostolių, kuriuos teko kompensuoti iš biudžeto. Todėl 1980 m. kovo 25 d. per Senato komiteto klausymus Amerikos verslo atstovai pareiškė, kad žala pirmiausia padaryta Jungtinių Valstijų interesams. Pavyzdžiui, vien bendrovė „North American Cars“, kuri gabendavo grūdus, skirtus tiekti į SSRS, prarado 200 mln. dolerių. Kongreso narys Robertas Dole'as reziumavo, kad „tokiais veiksmais mes savo ūkininkams ir grūdų eksportuotojams užvilkome kažką panašaus į tramdomuosius marškinius“.
Nepaisant to, 1980 m. liepos 24 d. JAV Atstovų rūmai atmetė pasiūlymą panaikinti „grūdų embargą“. Prieš balsavę kongresmenai teigė, kad toks žingsnis „pakenktų Carterio pastangoms pademonstruoti Amerikos nepritarimą“ sovietų politikai Afganistane.
1981 m. sausio 2 d. rinkimus pralaimėjęs J.Carteris pratęsė draudimą dar vieniems metams. Tačiau jo įpėdinis Ronaldas Reaganas, kuris per rinkimų kampaniją pažadėjo atšaukti embargą dėl jo neveiksmingumo, savo pažadą įvykdė praėjus trims mėnesiams po to, kai pradėjo eiti pareigas, 1981 m. balandį.
Prireikė asmeninio Margaret Thatcher įsikišimo
1981 m. gruodžio 13 d. Lenkijoje buvo įvesta karo padėtis, siekiant nuslopinti „Solidarumo“ judėjimo vadovaujamą „kontrrevoliuciją“. Po dviejų savaičių, 1981 m. gruodžio 29 d., prezidentas R.Reaganas paskelbė naują sankcijų paketą SSRS dėl represijų „prieš Lenkijos žmones“. Pagrindinė jo dalis buvo draudimas Amerikos bendrovėms tiekti Sovietų Sąjungai elektronikos, naftos ir dujų įrangą.
Ši priemonė buvo nukreipta prieš pirmojo pasaulyje transkontinentinio dujotiekio „Urengojus–Pomarai–Užgorodas“, kurio pajėgumas siekė 28 mlrd. kubinių metrų per metus, statybą. Jis buvo tiesiamas gamtinėms dujoms iš Vakarų Sibire esančių telkinių transportuoti į Vakarų Europos šalis. Įgyvendinant projektą dalyvavo Europos bendrovės ir bankai – „Deutsche Bank“, „Creusot-Loire“, „Mannesmann“, „John Brown Engineering“ ir kt. 1980 m. liepą Berlynas sutiko skirti Maskvai 4,75 mlrd. dolerių dujotiekio statybai – šiek tiek mažiau nei pusę visų projekto investicijų.
„JAV pareiškė, kad, uždrausdamos tiekti naftos ir dujų įrangą, jos siekė užkirsti kelią Vakarų Europos šalims tapti energetiškai priklausomomis nuo Sovietų Sąjungos, – aiškina B.Altuninas. – Tačiau Europos NATO narės nenorėjo solidarizuotis su JAV, todėl 1982 m. birželį Vašingtonas sugriežtino sankcijas. Dabar jos buvo taikomos ne tik Amerikos įmonių produkcijai, bet ir įrangai, kurią gamina jų užsienio filialai ir užsienio įmonės pagal Amerikos licencijas. Šis sprendimas sukėlė aštrų konfliktą tarp JAV ir jų sąjungininkių Vakarų Europoje.
1982 m. liepą–rugpjūtį Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos vyriausybės stojo ginti savo gamintojų. Jos paskelbė, kad JAV sankcijos yra neteisėtos, ir patarė savo bendrovėms dirbti kaip ir anksčiau. Pavyzdžiui, Bona tvirtino, kad susitarimas su SSRS buvo sudarytas prieš įvedant embargą, todėl jam ir neturėtų būti taikomas.
Vokietijos bankų konsorciumas, taip pat Prancūzijos ir Japonijos bankai, remiami savo vyriausybių, suteikė paskolas vamzdyno įrangai tiekti. O 1982 m. rugpjūtį kelios Europos bendrovės pristatė įrangą SSRS, po to JAV joms įvedė specialias sankcijas.
„Situacija su Didžiosios Britanijos įmone „John Brown Engineering“ yra labiausiai iliustratyvi, – mano B.Altuninas. – Už įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymą jai iš sovietų pusės grėsė iki 400 mln. svarų sterlingų baudos, o tai būtų lėmę masinį darbuotojų atleidimą ir faktinį įmonės žlugimą. Kita vertus, įvykdžiusi savo įsipareigojimus SSRS, ji būtų praradusi galimybę naudotis „General Electric“ technologijomis ir rinka Amerikoje. Prireikė asmeninio Margaret Thatcher įsikišimo, kad būtų rasta išeitis iš šios aklavietės. Tik po ilgų derybų su R.Reaganu jai pavyko pasiekti, kad „John Brown Engineering“ ir kelios kitos bendrovės išsivaduotų iš Amerikos sankcijų įtakos.“
Europiečiams kategoriškai atsisakius pasiduoti JAV spaudimui ir apriboti sovietinių dujų pirkimą, R.Reaganui teko nusileisti. Transatlantinių santykių krizė galutinai buvo išspręsta 1982 m. lapkričio 13 d., kai JAV prezidentas paskelbė apie naftos ir dujų įrangos tiekimo SSRS embargo atšaukimą. 1984 m. sausį dujotiekis Urengojus–Pomarai–Užgorodas buvo pradėtas eksploatuoti, tačiau dėl sankcijų vietoj planuotų dviejų linijų buvo nutiesta tik viena.
„Kadangi sovietų ekonomika nebuvo rinkos ekonomika, labai sunku įvertinti, kiek ją paveikė JAV ir kitų Vakarų šalių sankcijos. Tačiau galima drąsiai teigti, kad sankcijos turėjo pastebimą poveikį mažinant sovietų ekonomikos efektyvumą ir lėtinant jos technologinę plėtrą. Bet kurioje ekonomikoje, kuriai taikomos sankcijos, gamyba kainuoja brangiau ir ji atsilieka nuo kitų šalių. Žinoma, sovietų ekonomikos žlugimo devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje negalima tiesiogiai sieti su sankcijomis; tam buvo visa eilė priežasčių, tačiau akivaizdu, kad sankcijos prisidėjo prie šio proceso“, – apibendrino B.Altuninas.
