Pjongčango olimpiadai suformuota bendra Korėjos komanda „apšilimo“ rungtynes pralaimėjo Švedijai rezultatu 1:3. Bendra abiejų kaimynių komanda sudaryta pagal istorinį šių šalių susitarimą, po metus tvyrojusios didžiulės įtampos dėl Pchenjano branduolinių ambicijų.
Dešimtys protestuotojų per garsiakalbius kritikavo Šiaurės Korėją, trypė jos lyderio Kim Jong Uno atvaizdą ir plėšė mėlynos ir baltos spalvų susivienijimo vėliavas.
Tačiau žaidėjų iš Šiaurės Korėjos įtraukimas išprovokavo prieštaringus vertinimus Pietų Korėjoje. Pasigirdo kaltinimai, kad Seulas dėl politinių tikslų atima iš savo žaidėjų šansą varžytis jų tėvynėje po penkių dienų prasidėsiančioje olimpiadoje.
Jungtinei komandai, į kurią buvo įtrauktos keturios žaidėjos iš pusiasalio šiaurės, su mėlynos ir raudonos spalvų uniformomis, papuoštomis užrašu „KORĖJA“, iščiuožus ant ledo, 3 tūkst. žiūrovų minia Inčono arenoje „Seonhak“ entuziastingai šaukė.
Tačiau lauke protestuotojai konfliktavo su jungtinės komandos šalininkais, policijai teko stiprinti saugumą.
Pritariantieji Šiaurės Korėjos dalyvavimui skandavo „Taikos olimpiada“, o protestuotojai kitoje gatvės pusėje šaukė „Pchenjano olimpiada“, turėdami omenyje, kad Šiaurės Korėjai buvo leista „užgrobti“ Pjongčango žaidynes.
Dešimtys protestuotojų per garsiakalbius kritikavo Šiaurės Korėją, trypė jos lyderio Kim Jong Uno atvaizdą ir plėšė mėlynos ir baltos spalvų susivienijimo vėliavas.
Treniruočių rungtynės su Švedija buvo pirmosios jungtinei Korėjos komandai nuo sausio 25-osios, kai prie pietiečių prisidėjo 12 šiauriečių.
Arenoje šalia Švedijos vėliavos kabojo Korėjų susivienijimo vėliava, o vietoje abiejų Korėjų himnų buvo atlikta daugiau kaip 600 metų senumo korėjiečių liaudies daina „Arirang“.
Po pusiasalio padalijimo abi Korėjos kaip jungtinė komanda varžėsi tik 1991 metais, kai jų moterys laimėjo komandinį auksą pasaulio stalo teniso čempionate Japonijoje, o jaunesni nei 19 metų futbolininkai pasiekė pasaulio čempionato ketvirtfinalį Portugalijoje.
