Ispanijos premjeras beveik prieš du mėnesius Katalonijos kontrolę perėmė ir pirmalaikius rinkimus sušaukė tikėdamasis, kad balsavimas atneš ramybę į protestų apimtą regioną. Bet toks statymas nepasiteisino.
Partijos, pasisakančios už Katalonijos atsiskyrimą, išlaikė trapią daugumą Katalonijos parlamente, nors buvo nemažai ekspertų, teigusių, kad žmonės pavargo nuo chaoso, kurį nulėmė nelegalus referendumas, vienašališka nepriklausomybės deklaracija ir Madrido sprendimas įvesti tiesioginę regiono kontrolę.
Daugiausia balsų ketvirtadienį surinko už Kataloniją Ispanijos sudėtyje pasisakanti centristinė partija „Ciudadanos“, tačiau tokia pergalė apkarto – net didžiausias deputatų skaičius neleis partijai formuoti regiono vyriausybės.
„Politico“ pateikia penkias išvadas po balsavimo.
1. Dar viena nepriklausomybės šalininkų pergalė
Suskaičiavus balsavimo rezultatus akivaizdu, kad kelių pastarųjų mėnesių politinė drama taip ir nepakeitė bendros jėgų pusiausvyros tarp partijų, norinčių nepriklausomybės, ir partijų, atsiskyrimo nuo Ispanijos nenorinčių.
Trys pagrindinės separatistinės partijos daugumą išlaiko su 70 vietų parlamente – dviem vietomis mažiau nei po ankstesnių rinkimų 2015-aisiais.
Dar svarbiau tai, kad už šias Katalonijos nepriklausomybės siekiančias partijas balsavo maždaug tiek pat kiek prieš dvejus metus – apie 48 proc. rinkėjų, nors balsavo rekordiškai daug, net 82 proc. balso teisę turinčių regiono gyventojų. Teorija, kad didesnis rinkėjų skaičius naudingesnis unionistams, nepasitvirtino.
Dabar aktualiausias klausimas bus kraštutinių kairiųjų partijos „Liaudies vienybės kandidatūra“ (CUP) pozicija. Ši radikali politinė jėga per rinkimų kampaniją leido aiškiai suprasti, kad neprisijungs prie koalicijos, jei ji darys nuolaidų Madridui siekdama nepriklausomybės.
M.Rajoy dar prieš balsavimą įspėjo atsiskyrimo siekiančias Katalonijos partijas nesiekti tolesnės konfrontacijos, kuri pažeistų Ispanijos konstituciją: „Jie (separatistai, – red.) dabar jau žino, kas būna, jei elgiamasi taip, kaip elgtis negalima.“
2. Apkartęs „Ciudadanos“ triumfas
Liberali, centristinė partija „Ciudadanos“ ketvirtadienį teoriškai iškovojo precedento neturinčią pergalę.
Dabar jau galima sakyti, kad ši partija tapo didžiausia politine jėga Katalonijoje – už ją balsavo nepriklausomybei nepritariantys žmonės ir piliečiai, perbėgę iš socialistų bei Liaudies partijos stovyklų.
Ir nors net daugiau nei 25 proc. balsų už „Ciudadanos“ neatėmė iš separatistų daugumos parlamente, geras šios centristinės partijos pasirodymas Katalonijoje turėtų kelti nerimą M.Rajoy – anksčiau ar vėliau Ispanija sulauks ir nacionalinių rinkimų.
3. C.Puigdemont'o sugrįžimas
Buvęs Katalonijos lyderis C.Puigdemont'as, kurį Madridas nušalino, surengė netikėtą sugrįžimą ir gali vėl tapti regiono vyriausybės vadovu. Geram jo partijos „Junts per Catalunya“ pasirodymui nesutrukdė net faktas, kad C.Puigdemont'o regione net nebuvo – jis yra pasitraukęs į Briuselį.
Tiesa, kad C.Puigdemont'as vėl būtų paskirtas Katalonijos vadovu, jam pirmiausia reikia įtikinti ERC ir radikaliąją CUP susitarti dėl naujojo kabineto. Jam taip pat reiktų išvengti arešto sugrįžus iš Belgijos – C.Puigdemont'o Ispanijoje laukia šūsnis kaltinimų dėl maišto ir valstybės lėšų grobstymo.
„Junts per Catalunya“ pasirodymas buvo įspūdingas. Dar prieš mėnesį šis rinkimų sąrašas apklausose žengė vos ketvirtojoje vietoje, bet galiausiai su 21,7 proc. balsų liko antras.
4. M.Rajoy krachas
Ispanijos premjerui M.Rajoy nepavyko pasiekti savo tikslo – rinkimų būdu atimti iš Katalonijos separatistinių partijų daugumos parlamente. Dabar vyriausybės vadovas neabejotinai bus puolamas iš visų pusių.
Kairieji kritikuos jo kietą, net agresyvų požiūrį į krizę Katalonijoje, o dešiniųjų pažiūrų apžvalgininkai aiškina, kad M.Rajoy turėjo anksčiau ir ryžtingiau pradėti spręsti problemą, iš regioninės virtusią nacionaline.
Galiausiai valdančiosios konservatyvios Liaudies partijos Katalonijos skyrius rinkimuose pasirodė tiesiog katastrofiškai – regiono parlamente partija turės nebe 11, o vos tris deputatus.
5. Neaiški ateitis
Katalonijoje nuo spalio buvo visko. Pirmiausia – nelegalus referendumas dėl regiono nepriklausomybės, kurį aptemdė nepamatuoti policijos veiksmai siekiant neleisti įvykti balsavimui.
Tuomet – vienašališka nepriklausomybės deklaracija, kuri taip ir nebuvo įgyvendinta bei apskritai pripažinta bent vienos valstybės. Galiausiai M.Rajoy nusprendė aktyvuoti Konstitucijos 155-ąjį straipsnį ir atleisti Katalonijos vyriausybę.
Be to, daliai separatistų iškeltos bylos – vieni atsidūrė už grotų, kiti, kaip C.Puigdemont'as, paliko šalį.
Dabar jau įvyko rinkimai, tačiau neaiškumų tiek pat kiek 2015-aisiais. Nežinoma, ar katalonų separatistiniai manevrai nurimtų, jei su Madridu pavyktų susitarti dėl platesnės Katalonijos autonomijos. Tiesa, neaišku, ar derybos apskritai vyktų.
