Trapios paliaubos Artimuosiuose Rytuose jau aižėja, todėl naftos tanklaivio darbuotojas, kuris pirmą kartą su „The Guardian“ kalbėjosi prieš mėnesį, teigė, kad bet kokia viltis, jog jie netrukus galės laisvai išvykti, jau išblėso, jei apskritai kada nors buvo reali.
„Esame išmetę inkarą šalia dešimčių pakrautų tanklaivių. Niekas nepajudėjo nė per centimetrą“, – pareiškė įgulos narys, vienas iš kelių šimtų, išmetusių inkarą prie Jungtinių Arabų Emyratų krantų, iš kurių gerai matyti Kuveito tanklaivis, prieš mažiau nei dvi savaites padegtas Irano raketos.
Praėjus kelioms valandoms po to, kai buvo susitarta dėl paliaubų, dangų virš jų laivų nušvietė perimtų raketų dūmai. Po pusantro mėnesio dronų atakų ir pranešimų apie povandenines minas daugelis jūrininkų jaučiasi nenorintys ir negalintys plaukti per sąsiaurį, net jei paliaubos leistų tai daryti.
„Lygiai prieš mėnesį daviau įspėjimą, – pasakojo jūrininkas. – Pranešiau kapitonui, kad nenoriu plaukti per sąsiaurį. Tai susiję su saugumu, viskas priklauso nuo saugumo“.
Tame pačiame tanklaivyje esanti dauguma įgulos narių jaučiasi taip pat. Pasak jų, apie 90 proc. laive esančių žmonių nori pasinaudoti savo teise atsisakyti plaukti. Vienas įgulos narys patyrė psichozę, jį reguliariai tikrina kolegos.
„Neabejoju, kad ši konkreti problema, šis psichinis išsekimas, pastebimas [tanklaiviuose] aplink mus dėl šios situacijos sukelto streso. Jūrininkų paramos [telefono] linijomis stengiamasi padėti, tačiau nuo pat pradžių visi žinojome, kad to nepakaks“, – pabrėžė vienas įgulos narys.
Nuo konflikto pradžios profesinė sąjunga, Tarptautinė transporto darbuotojų federacija (ITF), gavo apie 1000 užklausų iš 300 skirtingų laivų jūreivių. Apie 20 proc. jų siekė repatriacijos. Kiti rūpesčiai buvo susiję su darbo užmokesčiu arba galimybe gauti būtiniausių atsargų, pavyzdžiui, degalų, maisto ir vandens.
Po neseniai įvykdyto išpuolio prieš vos už kelių kilometrų esantį Kuveito naftos tanklaivį „Al-Salmi“ jūreivis pirmą kartą paskambino į pagalbos liniją.
„Buvau šiek tiek prislėgtas ir nebuvau tikras, ar sugebėsiu susitvarkyti su tuo, kaip jaučiuosi. Man svarbu, kad kiti nematytų, jog verkiu. Tai padėjo, tiesiog išlieti visus jausmus nepažįstamam žmogui“, – atviravo jis.
Tačiau, pasak laivo personalui atstovaujančios organizacijos „Nautilus“ vyresniojo vadovo Davido Appletono, per atstumą duodami patarimai ir nuraminimas gali padėti tik labai nedaug.
„Visi stengiasi padėti, bet iš tikrųjų labiausiai norisi ištraukti žmones iš situacijos“, – pažymėjo organizacijos vadovas.
„Be psichologinio smurto grėsmės poveikio žmonėms, t.y. fakto, kad sėdi ten beveik kaip antis, taip pat yra nežinomybė ir nežinojimas, kaip ilgai tai tęsis“, – pridūrė D.Appletonas.
Dėl prastėjančios įstrigusių tanklaivių keleivių psichinės sveikatos vėl pasigirdo raginimų laivų savininkams pakeisti savo įgulas jūreiviais, norinčiais imtis darbo. Pagal taisykles laivybos bendrovės negali versti jūrininkų dirbti pavojingose zonose, tačiau vis tiek atsiras norinčių imtis šio darbo.
„Dauguma mūsų potencialių pagalbininkų yra Ukrainos jūrininkai; tie, kurie yra toli nuo savo namų, leidžia pinigus Europos šalyse, nes negali grįžti namo“, – pažymėjo jūrininkas.
Be kita ko, laivybos bendrovės privalo siūlyti dvigubą užmokestį įguloms, dirbančioms pavojingose zonose. Tikimasi, kad jos suras norinčius pakilti pareigose ir suteiks jiems aukštesnį rangą, kad paskatintų pasirašyti sutartis. Jos taip pat ieškos tų, kurie ilgiausiai išbuvo krante ir kuriems reikia darbo.
„Vienintelis skirtumas tarp jų ir mūsų yra pasirinkimas. Jie bent jau rinksis čia atvykti, nesvarbu, kodėl jie taip nusprendė“, – rėžė jis.
„Po viso to nesu tokios psichinės būklės, kad galėčiau atlikti kokią nors intensyvią užduotį. Tai sunkiausia situacija, į kokią esu patekęs“, – pripažino vienas laivo darbuotojas.
