Iš šalia centrinės miestelio aikštės nusileidusio NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistance Forces, ISAF) orlaivio išsilaipina grupė Lietuvos karių ir keletas afganistaniečių civilių.
Po minutės sraigtasparnis dingsta už kalnų keterų, o prie svečių priartėja Afganistano nacionalinės policijos automobilių kolona. Visi skubiai laipinasi į žaliuosius vietos policijos „Ford Ranger“ visureigius ir kolona pajuda tolumoje besibūriuojančių žmonių link.
Vos tik įvažiavus į centrinę gyvenvietės gatvę, delegacijos nariams, kurioje Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės PAG vadas, provincijos gubernatorius, tarybos pirmininkas ir policijos viršininkas, atima žadą juos pasitinkantys žmonės.
Susidaro įspūdis, kad pasveikinti svečių į vieną vietą susirinko visas, apie penkis tūkstančius gyventojų turintis miestelis.
Sagaro vietos gyventojai tokio aukšto lygio delegacijos nematė jau seniai. Automobiliai sunkiai skinasi kelią pro minią, kuri atrodo daugiau nei nuoširdi.
Likusį kelių šimtų metrų atstumą delegacija eina pėsčiomis, minia visą laiką ploja ir iš žmonių veidų nedingsta šypsenos.
Pirmose eilėse stovintys senoliai prideda dešinę ranką prie širdies, tuo svečiams parodydami didžiausią pagal vietos tradicijas pagarbos ženklą.
Sagaro policijos būstinė – centrinė vietinės valdžios institucijų darbo vieta verta atskiro dėmesio jau vien dėl savo išskirtinės išvaizdos.
Stebėdamas aukštas sienas, stačius šlaitus ir gynybinius bokštelius, saugomus akylų sargybinių, nejučiomis pradedi įsivaizduoti viduramžių piliakalnį su pilimi – pagrindinį gyventojų prieglobstį nelaimės atveju.
Prisiminus Afganistano šalies istoriją ir visas galimas grėsmes, tokia mažytė tvirtovės kopija išties yra būtinybė.
Vietos policijos pareigūnų garbės rikiuotė, trumpi pasisveikinimai, rankų paspaudimai, po kurių visi aukščiausi vietos valdžios pareigūnai kartu su PAG vadu vietos bendruomenės lyderių priimami susitikimų kambaryje.
Susirinko apie 40 bendruomenės atstovų, o jų aukštą statusą visuomenėje atspindi vešlios barzdos ir dėvimi balti galvos apdangalai turbanai.
Tokius nešioti gali tik žmogus, bent kartą gyvenime atlikęs visiems musulmonams keliamą prievolę ir apsilankęs šventajame musulmonų mieste Mekoje – islamo visuomenėje žmogus su baltu turbanu sulaukia išskirtinės pagarbos.
Atvykusi delegacija iš vietos lyderių sulaukė daugybės paprastiems žmonėms aktualių klausimų – apie sveikatos apsaugą, švietimą, bedarbystę, vietos verslą skatinančius projektus. Vietos žmonių optimizmas gali sužavėti daugelį – Sagare, savo dydžiu šiek tiek lenkiančiame Varėnos rajoną ir turinčiame apie 45 tūkst. gyventojų, dirba vos du profesionalūs gydytojai ir keletas jų padėjėjų.
Nepaisant menkų įsidarbinimo arba ūkininkavimo – kalnai čia dengia 90 procentų teritorijos – galimybių rajone, skurdo lygis yra vienas žemiausių visoje provincijoje.
Daugelio šeimų nariai vyksta uždarbiauti į gretimų provincijų sostines, todėl jų siunčiamų lėšų pakanka artimųjų pragyvenimui atokiame, bet įspūdinga gamta pasigirti galinčiame Sagaro rajone.
Žmonės teigė suprantantys vietos valdžios pastangas kelti jų gyvenimo kokybę, todėl visi išlieka susitelkę ir tiesiog stengiasi išgyventi.
Vietos gyventojai taip pat pažymėjo, kad saugumo situacija gera – vos 40 policijos pareigūnų pakanka tvarkai palaikyti visoje rajono teritorijoje.
Pasak jų, pati Sagaro bendruomenė priklauso vienai genčiai ir nekyla nei tarpgentinių nesutarimų, nei kriminalinės grupuotės kėsinasi į vietos gyventojų ramybę.
Mintyse įvertinu, kad kai kuriuose gretimuose rajonuose saugumo situacija žymiai prastesnė, nors policininkų yra keletą kartų daugiau nei Sagare. Paaiškinimas paprastas – Sagaro pareigūnai yra kilę iš gretima esančių kaimų ir asmeniškai pažįsta daugelį vietos gyventojų, todėl yra motyvuoti tinkamai atlikti savo pareigas.
Sagaro bendruomenės lyderiai su Goro provincijos gubernatoriumi kalbėjo apie tai, kad ne visi vietos gyventojai turi galimybę naudotis švariu geriamuoju vandeniu.
Taip pat jau baigiasi turimos vaistų atsargos, kurių turėjo pakakti iki pat pavasario. Gubernatorius, kaip čia būdinga tokio lygio pareigūnui, akimirksniu priėmė sprendimą – greitu metu iš sostinės Čagčarano bus atsiųsta, nepaisant sunkiai pravažiuojamų kelių, trūkstamų vaistų siunta.
Be to, bus įvertinta galimybė iškasti papildomų vandens šulinių visuomenės reikmėms. Šalti orai, pasirodo, yra tinkamas metas kasti šulinius, kadangi vandens lygis žiemą nukritęs ir šulinius galima iškasti išties gilius, kurie, pavasarį prisipildę vandens, patenkintų geriamo vandens poreikį.
Bendruomenės lyderiai džiaugėsi gubernatoriaus užtikrintu tonu, kad jų problemos nebus pamirštos, ir linkėjo vėl čia sugrįžti esant šiltajam metų laikui, kuomet visu savo grožiu bus atgijusi vietos gamta.
Susitikimas baigėsi nuoširdžiais palinkėjimais svečiams saugiai grįžti namo, o šeimininkams – išlaikyti kantrybę ir optimizmą, kuriais jie jau spėjo užkrėsti daugelį atvykusiųjų.
Vėliau provincijos policijos viršininkas kartu su PAG vadu labiausiai pasižymėjusiems policijos pareigūnams įteikė padėkos raštus.
Visas tas kelias valandas, kol vyko susitikimas su bendruomenės lyderiais, vietiniai gyventojai kantriai laukė už pastato vartų. Kartu su afganų policininkais policijos pastatą saugantys lietuvių kariai noriai bendravo su vietos gyventojais, kurių daugumą, kaip ir visame Afganistane, sudaro vaikai ir jaunuoliai.
Su jaunuoliais bendrauti yra itin malonu, nes jie neslepia savo emocijų, noriai dalijasi įspūdžiais ir yra labai smalsūs, o kai iš Lietuvos karių lūpų išgirsta paprastą, bet nuoširdų „sob ba chair“ (labas rytas) arba „ruz ba chair“ (labas vakaras), tuomet vietinių šypsenos nedingsta visą bendravimo laiką.
Priėjau prie grupės paauglių, besibūriuojančių netoli policijos pastato vartų ir paklausiau, kokia veikla jie pastaruoju metu užsiima.
Žinau, kad šiuo metu mokyklos dėl šalčių uždarytos ir mokslo metai prasidės tik atėjus pavasariui, t. y. ne anksčiau kovo pabaigos.
Sulaukiau gausybės šypsenų ir vienintelio atsakymo: „šaudom į paukščius“. Vertėjas, pastebėjęs mano nustebusį žvilgsnį, iškart patikslina, kad tai perkeltinė prasmė, reiškianti viena – visišką laisvalaikį ir nieko neveikimą. „Juk ir mes Lietuvoje varnas gaudom, – pagalvojau aš ir paklausiau vėl.
– Kuo dabar norėtumėte užsiimti, jei nusibostų šaudyti į paukščius?“. „Vėl lankyti mokyklą!“, – nė nemirkteldami atsakė jaunuoliai. „Kodėl taip norite į mokyklą?“, – tęsiu toliau.
„Be mokslo negalėsime rasti gerai apmokamo darbo ir išlaikyti savo šeimų. Mūsų tėvai vyksta uždarbiauti į už kelių šimtų kilometrų esančių gretimų provincijų sostines, kur atlyginimai daug didesni nei čia, Goro provincijoje“, – paaiškina jaunuoliai ir gautas atsakymas man daugiau nei aiškus.
Palikusi Sagaro administracijos centrą, visa delegacija policijos visureigiais nuvežama į šalia esančią sraigtasparnių nusileidimo aikštelę, kur labai greitai pasirodo dviejų sraigtų sąjungininkų „Chinook“ sraigtasparnis. Paskutiniai rankų paspaudimai vietos valdžios lyderiams, pamojavimai susirinkusiai miniai ir po maždaug valandos mes jau leidžiamės Lietuvos vadovaujamos PAG bazėje Čagčarane, esančioje beveik už 200 km nuo Sagaro.
Sunku net suvokti, kad tokį atstumą keliaujant automobiliu, gali užtrukti nuo kelių parų iki savaitės arba išvis nepasiekti savo kelionės tikslo. Kelionės kalnų keliais tampa rimtais iššūkiais ne tik žmonėms, bet ir transportui.
Krašte, kur dešimtis kilometrų kelio gali dengti iki kelių metrų storio beveik niekada nevalomo sniego sluoksnis, o žmonės savo gyvenimą skaičiuoja išgyventomis žiemomis, net ir maži dalykai gali būti vertinami kaip dideli pasiekimai.
Prisiminęs pokalbį su Sagaro paaugliais apie jų siekį lankyti mokyklą, mintyse noriu visiems jiems palinkėti sėkmės, nes valios ir noro išgyventi šiame atšiauriame krašte jie turi daug. Valios, kurios pavydėčiau ir aš pats.
