Nepaisant to, kad JAV gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas šią savaitę teigė, jog Irano raketų programa „iš esmės buvo sunaikinta“ ir kad paleidimo įrenginiai bei raketos yra „išsekę, sunaikinti ir beveik visiškai neveiksmingi“, kai kurie JAV pareigūnai išreiškė susirūpinimą, jog Iranas gali pasinaudoti karo veiksmų pauze tam, kad atstatytų dalį savo raketų arsenalo.
Pasak JAV pareigūnų, Iranui liko mažiau nei pusė jo prieškarinio puolamųjų dronų arsenalo, tačiau jis gali gauti naujų sistemų iš Rusijos. Be to, Iranas vis dar turi sparnuotųjų raketų atsargų, kurios galėtų būti panaudotos atakuojant laivus Persijos įlankoje arba JAV karius, jei deryboms žlugus būtų mėginama perimti salas.
„Iraniečiai pademonstravo įspūdingą gebėjimą diegti naujoves ir greitai atkurti savo pajėgas. Jie yra gerokai grėsmingesnis priešininkas nei dauguma Artimųjų Rytų armijų, išskyrus Izraelį“, – sakė Kennethas Pollackas, buvęs CŽV analitikas ir Artimųjų Rytų politikos bei karinių reikalų apžvalgininkas.
Anot leidinio, JAV analitikai neprognozuoja, kad Irano kariuomenė artimiausiu metu grįš į prieš karą turėtą raketų ir dronų lygį.
Pasak Izraelio pareigūnų, karo metu buvo sugadinti maždaug du trečdaliai Irano balistinių raketų paleidimo įrenginių, tačiau jie pažymi, kad daugelį jų būtų galima atstatyti, jei jie būtų ištraukti iš požeminių slėptuvių. Iranas taip pat vis dar turi daugiau nei 1000 iš maždaug 2500 vidutinio nuotolio raketų, kurias turėjo karo pradžioje. Likusios buvo panaudotos arba sunaikintos.
Nors Izraeliui nepavyko visiškai eliminuoti Irano raketų leidimo pajėgumų, pasak Izraelio pareigūnų, jiems pavyko reikšmingai sumažinti atakų intensyvumą – iki 10–15 raketų per dieną, palyginti su dešimtimis karo pradžioje. Jie pabrėžė, kad šiuo metu Iranas nėra pajėgus gaminti naujas raketas, o jo programos atsigavimo greitis priklausys nuo Rusijos ar Kinijos pagalbos.
Straipsnyje teigiama, kad Irano kariniai pajėgumai ateityje priklausys ne tik nuo galimų naujų JAV ir Izraelio smūgių, bet ir nuo sankcijų bei eksporto kontrolės. Šiame kontekste verta priminti, kad vienas iš Irano reikalavimų konfliktui užbaigti yra visų pirminių ir antrinių sankcijų, baudžiančių šalis už bendradarbiavimą su Teheranu, panaikinimas.
„Viena pagrindinių išvadų yra ta, kad Iranas, turėdamas tik nedidelę dalį savo buvusių pajėgumų, vis dar gali išlikti dominuojančiu veikėju, darančiu įtaką taikai ir saugumui Persijos įlankoje. Jie turi didelį pranašumą: kiekviena diena, kai jie nepralaimi, yra jų laimėjimas, o kiekviena diena, kai mes nelaimime, yra mūsų pralaimėjimas“, – sakė Johnas Altermanas iš Strateginių ir tarptautinių studijų centro.
