22-metis Ilja Veicleris ir 24-metis Danilas Archipovas tapo vienais iš kelių dešimčių Rusijos dezertyrų, kurie rado prieglobstį Europoje. Jie papasakojo žurnalistams, su kuo jiems teko susidurti kare prieš Ukrainą.
„Priešakinėje linijoje supratau, kad įsiveržimas į Ukrainą yra nusikaltimas prieš žmoniją, prieš brolišką tautą, todėl atsisakiau jame dalyvauti“, – žurnalistams prisipažino I.Veicleris, kuris kartu su žmona persikėlė į Prancūzijos miestą Mecą.
Leidinyje pažymima, kad abu buvę kariai nusprendė neslėpti savo tapatybės. Jie įsitikinę, kad Rusijos specialiosios tarnybos mažiau ieškos žinomų dezertyrų nei tų, kurie slepiasi.
Žurnalistai taip pat išsiaiškino, kad I.Veicleris dar prieš Rusijos invaziją į Ukrainą tarnavo kariuomenėje. Jo teigimu, jis rašė ataskaitas apie karinių transporto priemonių degalų sąnaudas Kaliningrade. Tačiau po 2022 m. vasario 24 d. atėjo įsakymas išsiųsti jį į Ukrainą.
Jaunas vyras teigė, kad jo žmona Anastasija iš karto bandė atkalbėti jį nuo važiavimo į fronto liniją, nes ji kritiškai vertina V.Putino režimą. Ji priminė vyrui, ką Rusijos kariuomenė padarė Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose.
Pasak „Le Monde“, I.Veicleris buvo išsiųstas į Zaporižios sritį, kur pateko į minosvaidžių dalinį. Jis pasakojo, kad nebuvo pasirengęs tokiems karo veiksmams, o jo vadai nuolat girtuokliavo.
„Kariai tuo pasinaudodavo, kad paveiktų jų sprendimus ir taip išvengtų siuntimo į frontą. Tie, kurie atsisakydavo, būdavo užrakinami rūsiuose“, – kalbėjo buvęs kariškis, atkartodamas ne vieno dezertyro istoriją.
Anot vyro, 2022 m. liepos 8 d. jis susižeidė koją, kai sugriuvo jo stovyklos stogas. Po to jis buvo evakuotas gydyti, o vėliau jam buvo suteiktos atostogos. Paskui jis nesėkmingai bandė išeiti iš armijos:
„Po ilgų apmąstymų su Anastasija priėjome prie išvados, kad dezertyravimas yra vienintelis sprendimas“.
I.Veicleris žurnalistams atskleidė, kad 2024 m. vasario mėn. kartu su žmona išvyko iš Rusijos į Baltarusiją, o vėliau perskrido į Armėniją, iš ten – į Juodkalniją. Išvykęs buvęs karys davė parodymus Jungtinių Tautų ekspertams, tiriantiems Rusijos kariuomenės karo nusikaltimus.
Vėliau I.Veicleris per Bosniją nuvyko į Kroatiją, kur pateikė pirmąjį prašymą suteikti politinį prieglobstį. Po to jis tęsė kelionę į Vengriją, o 2024 m. gruodžio mėn. iš Budapešto išskrido į Paryžių. Tada jis sužinojo, kad gavo paramą iš Sakartvele įsikūrusios antikarinės organizacijos „Idite Lesom“.
„Mano draugai tyčia save žalojo“
Antrasis buvęs Rusijos karys D.Archipovas pokalbyje su žurnalistais pareiškė, kad labiausiai bijo, jog jį sugaus Rusijos specialiosios tarnybos.
Vyras pabrėžė, kad nepritaria Rusijos invazijai į Ukrainą.
„Jei V.Putinas laimės šį karą, jis turės carte blanche tolesniems puolimams. Jį reikia sustabdyti! Būtent todėl aš dezertyravau“, – kalbėjo D.Archipovas.
Dezertyras pareiškė, kad neketina grįžti į Rusiją. Jis žurnalistams parodė savo dešinę ranką, kurioje trūko mažojo piršto. Buvęs Rusijos karys prisipažino, kad susižalojo, norėdamas išgelbėti savo gyvybę.
Anot D.Archipovo, 2023 m. rugpjūčio 11 d. per mūšį dėl Bachmuto jis pasislėpė miške ir ištraukė granatos, kurią laikė rankoje, saugiklį. Toks buvo jo sprendimas, kad gautų galimybę išeiti iš Rusijos kariuomenės.
„Sprogimo skausmas buvo nepakeliamas – net nuskausminamieji vaistai nepadėjo. Bet aš jaučiausi laisvas. Kiekvieną savaitę mano draugai tyčia save žalodavo. Šį triuką išsiaiškinę karininkai juos siųsdavo į karcerį, o paskui vėl siųsdavo į mūšį, į tikrą mirtį“, – kalbėjo jis.
Po sužeidimo D.Archipovas buvo evakuotas į okupuotą Luhansko sritį, o vėliau išsiųstas į ligoninę Rusijos Rostovo prie Dono mieste. Vėliau vyrui teko slėptis Rusijos teritorijoje, kol išvyko į Armėniją. Su nauju Rusijos pasu jis išskrido į tolimą kelionę. Taip jis atvyko į Prancūziją.
I.Veicleris ir D.Archipovas užtikrino žurnalistus, kad daugelis Rusijos karių svajojo apie dezertyravimą. Tačiau jie lieka fronte, nes armija juos laiko tiek materialiai, tiek psichologiškai.
„Rusijoje dezertyravimas yra gėda. Bet mes padarėme teisingą pasirinkimą. Kiti žmonės turi žinoti, kad galima pabėgti“, – taip savo poelgius komentavo du buvę kariai.



