Pradėjus kristi Rusijos bomboms, socialiniai darbuotojai pastebėjo, kad gydymo nuo ŽIV poreikis mažėja, o žmonės, kuriems jų reikia, dingsta iš gatvių.
Tuo tarpu kita šiam straipsniui kalbinta mergina, Tetjana, pasakojo, kad kai prie jos prieidavo kareiviai, dažniausiai – ginkluoti – ir paprašydavo nuolaidų, ji nesijausdavo galinti saugiai atsisakyti.
„Jie pakviečia: Tania, ateik valandai, – pasakojo ji. – Bet tada paprašo likti ilgiau. Aš ateinu ir linksminu juos visą naktį už tiek pat pinigų.“
